Virginijus Kinčinaitis
Šventas portreto kultas ir šizofrenija                                                                                                                                                    

 

Šiuolaikiniame pasaulyje niekas taip nekelia įtarume, kaip asmenybės, individo, subjekto sąvokos. Postmodernistinėje terpėje geriausiu atveju gali būti tik subjektyvumo efektai, tik socialiai sukonstruoti ir per kalbinius žaidimus pasireiškiantys subjektyvumo tapatumo ženklai. Elementari intertekstualumo logika individo portrete įžvelgia ne nuorodą į asmens vidų, jo substanciją ar tikrąją esmę, bet į kitus portretus, į jų tipus, klases, kompozicines klišes ir t.t.

 

Todėl herojiškas fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus užmo­jis grąžinti tradicinio portreto žanrą į kultūrinę apyvartą, susieti jį su konkretaus žmogaus biografija yra nesavalaikis akibrokštas. Tačiau kūrybinėje šio menininko biografijoje akibrokštų apstu. Vienas jų -sumanymas į Lietuvos menininkų portretų galeriją įsprausti tikrų bepročių veidus. Toks autoriaus žingsnis verčia įdėmiau pažvelgti ne tik į fotoportreto žanrą, bet ir į klaidžius, tačiau ir glaudžius fotografijos ir šizofrenijos ryšius.

 

Portretų cikle Zavišų dvaro gyventojai Algimantas Aleksandravičius kviečia mus susitikti ne su žinomais Lietuvos kultūros veikėjais, ne su prasmingų kultūrinių ženklų gamintojais ir jų valdytojais, bet su kai kuo absoliučiai priešingu - su tuo, kas lieka visiškoje kultūrinės hierarchijos nuošalėje. Su bepročių portretais. Aišku, elementari etika reikalautų juos vadinti psichiatrinių ligoninių klientais ar psichikos ligoniais. Tačiau tai labiau tiktų medicinos vadovėliui, linkusiam į lingvistinę tikrovės infantilizaciją.

 

Po jau visiems gerai žinomos Algimanto Aleksandravičiaus sukurtos Lietuvos įžymybių portretų galerijos psichoneurologiniame Zavišų dvaro pensionate įkurdintų gyventojų veidai meta iššūkį ne tik šio autoriaus brandintai portreto sampratai - tai ir savotiškas išbandymas visiems kultūrinio kapitalo valdytojams, sutikusiems atgaivinti nunykusią portretinio žanro aurą.

 

Juk atsigręžus į bepročius vienu akimirksniu sudvejojama dėl visko, kas buvo nuosekliai pastaraisiais metais puoselėjama - suabejoja­ma veido galimybe turėti dar vieną papildomą, kultūrinę prasmę. Juk stebėdami rašytojų, mąstytojų ar aktorių portretus ieškome kai ko daugiau negu veido medžiagiškumo, jo faktūros ar šviesokaitos žaismo. Ieškome tikrosios sielos, jos buvimo vietos ir prasmės, nes tikime, kad štai šie meninio elito žmonės tikrai yra pajėgūs ją sukurti. Todėl ir žiūrime į šiuos portretus su atvira viltimi ir tikėjimu. Iš esmės jie jaukūs, valdomi ir gražūs savo išbaigtumu, savo troškimu būti protingiems, pranašiškiems ir genialiems. Tačiau ilgiau į juos žiūrint tvenkiasi įtarumas, kad tai tik fotoobjektyvu sukur­tas, valdomas ir stebimas genialumas, kad gal tai tiesiog buitinis genialumas, kad tai tikriausiai tik jaukaus, suvenyrais apgyvendinto interjero papuošalas, o ne tikroji amžinosios sielos buveinė. Labai jau daug šiuose portretuose išorinės retorikos, - galbūt tai ir paskatino Algimantą Aleksandravičių atsigręžti į besielius veidus, tiksliau, į psichinių ligų išsekintas sielas, ir paieškoti pirmapradiškesnių kultūra neretušuoto veido bruožų.

 

Visų pirma, tai portretai, kuriuose neatskirta dvasia nuo kūno, gamta nuo kultūros, gyvulys nuo žmogaus. Juose nėra jaukių distancijų, atsitraukimo galimybių, jų poveikis tiesioginis ir ypač fiziologinis. Susidūrus su bepročio akimis, ne tu jį užklumpi, o jis tave užklumpa, ne tu stebi, o jis stebi, spokso, atlaidžiai ar pagiežingai gręžia akimis, duria nuogu žvilgsniu, pasišlykštėjęs atšlyja arba tiesiog tavęs nepastebi. Jautiesi sutrikęs, niekas prieš tave nedailina savo plunksnų, nekaupia pridėtinių verčių ornamento, nekviečia tauriam dvasių suokalbiui, nedemonstruoja savo nuoširdumo ar atvirumo, nederina akių apšvietimo ar portretą papildančių detalių.

 

Beprotis absoliučiai vienas, nuogas. Nėra jokio jo nustatyto ryšio tarp to, kaip jis atrodo, ką galvoja, kokia jo veido išraiška, kokie drabužiai, laikysena, aplinka, koks apšvietimas ar interjeras. Visa tai ne jo. Nieko nėra, kas galėtų patvirtinti ar paneigti jo tapatumą -tiesiog nėra jokio tapatumo, tik momentinis, šiurpus, bet kokius kultūrinius filtrus eliminuojantis mechaninio objektyvo ir beprotybės susidūrimas. 

 

Šiuo atveju Algimantas Aleksandravičius nepasinaudojo jo pamėgta, kai kuriuos pozuotojus išsekinusia portretine režisūra, papildomais fotoefektais. Todėl ir ši netikėta, nauja jo portretų serija yra itin asketiška, nespalvota, o kartu ir masyvi - ypatingu žmogiško skausmo pertekliumi, beprasmybe ir drauge, akis rėžiančiu bepročių pranašumu. Ką tai galėtų reikšti? Gal tai, kad jie turi kažką iki galo, turi absoliučiai, ir tai iš karto matyti. Tas savitas jų veidų išbaigtumas ir unikalumas toks įtaigus, kad esi priverstas nudelbti žvilgsnį, esi priverstas gintis cinizmu arba visišku abejingumu. Tiesiog sunku atsilaikyti prieš tai, kas veide yra sustingę, kas nekinta, kas nepasiduoda jokiai išorės įtaigai, laikui, kas absoliučiai uždara tavo sąmonei ir todėl nevaldoma ir nenuspėjama. Ko iš esmės išsigąstama bepročio akivaizdoje - ar jo neprieinamumo, ar savęs, nebežinančio, kaip kitą akimirką turėtum jo akivaizdoje pasielgti?

 

Kita vertus, yra ir ta trapi linija, riba, ant kurios ne taip retai atsiduria ir beprotis, ir vadinamasis normalusis. Tereikia užsimiršti, akimirkai nugrimzti į pasąmoninių pulsavimų ritmiką ar tiesiog ilgiau pažiūrėti į vieną tašką, ir jau gali būti apšauktas ar tyliai pavadintas "nučiuožusiu". Tiesiog nepasidavęs valdomai komunikacijai esi kliūtis ir pavojus sutarčiai. Kita vertus, sutarties pagrindu gali būti įgyvendinta didžiausia iracionali beprotybė.

 

Būtent tai ir bado akis žvelgiant į šių izoliuotų, tačiau savo vidines vizijas išsaugojusių būtybių veidus - juk socialine sutartimi remiantis jie buvo diagnozuoti ir izoliuoti kaip nesveiki, pavojingi ir nereikalingi žmonės.

 

Pirmas stiprus Algimanto potyris atsidūrus šio dvaro teritorijoje buvo suvokimas, kad šie žmonės yra laimingesni už mus, jie džiaugiasi, myli, pyksta ir atleidžia, miršta, laidoja vieni kitus, tačiau visa tai per­smelkta kažko daugiau už tai, už tikrovę, už daiktus, už tapatumą. Visa tai priklauso nuo vidinio balso, atsijusio nuo žemės, kūno ir laiko, nuo vieną kartą sąmonę išdeginusios ryškios vizijos ar nuo subyrėjusio ir nebevaldomo tapatumo kaleidoskopo. Todėl ir šių fotografijų aplinkos detalės, erdvė, plokštumos, nežymus judesys yra kupini kitos realybės nuojautų.

 

Linksmą Zavišų gyventojo juoką gali staiga pakeisti visiškai juoda tyla, ji nustelbia ryškų saulėtą kiemą, įsikuria pritemusiu žvilgsnio bedugnėje ir užsisklendžia - sau, pasauliui, kitam. Neteisinga būtų sakyti, kad tokio užtemimo Algimantas neieškojo ir kultūros korifėjų žvilgsniuose. Bandydamas įminti jų asmenybės mįslę, jis pasinaudo­jo daugeliu priemonių, viena jų - išmušti iš įprasto tapatumo vėžių, apnuoginti žvilgsnį, sielą. Kai kur jam tikrai tai pavyko, todėl nieko nuostabaus, jei artimiausiu metu Algimanto Aleksandravičiaus parodoje pamatysime kartu ir bepročių galeriją, ir kultūros olimpo atstovus.

 

Juolab, kad portrete apskritai glūdi kažkokia pirmapradė šizofreniškumo užuomazga. Viena vertus, portretas atsiranda iš nepasitikėjimo savo realumu, iš būtinybės pamatyti save tokį, koks esi iš tikro, kita vertus, kaip perdėto pasitikėjimo savo atvaizdu išraiška, kaip maniakiškas noras dauginant šį vaizdinį didinti savo buvimo realumą ir jo apimtį erdvėje.

 

Ir vienu, ir kitu atveju išryškėja šizofreniškas santykių tarp vidinio ir išorinio "aš" charakteris. Tai dvi viena kitą persekiojančios realybės, dvi skirtingos ir viena kita nepasitikinčios tikrovės. Fotografija gali būti suprantama ir kaip savotiškas fantasmagorinis šių įsivaizduojamos "aš" ir vaizduojamos "aš" tikrovių susikirtimas fotografinio popieriaus plokštumoje. Tačiau tai atitinka ir klasikinį šizofrenijos apibrėžimą - šizoidinė asmenybė visų pirma apibūdinama kaip atskirta nuo savo išorės, nuo savo kūno, o kartu ir nuo pasaulio. Ji išgyvena nuolatinį išorinio "aš" netikrumą, atsijusi nuo savo vaizdinio ir nuo erdvėlaikio, kuriame šis kūnas, vaizdinys tarpsta. Trumpiau, viduje esu dar aš, tačiau išorėje jau nebe aš. Todėl beprotis iš esmės abejingas išorės fenomenams, jis gyvena belaikyje vidinių garsų, vaizdų ir t.t. pasaulyje. Būtent tai akivaizdu Zavišų dvaro gyventojų cikle, būtent tai ir daro šias fotografijas išskirtines, būtent tai verčia į fotografuojamus žmones ir jų aplinką pažiūrėti kitaip, pamatyti namo sieną, saulės blyksnį ar sriubos lėkštę jų akimis. Juolab kad tos Zavišų gyventojų akys labai arti, žiūri nežiūrėdamos, mato nematydamos ir taip paneigia svarbiausią portretinės fotografijos bruožą - ryšį su žiūrovu, tiesioginį kontaktą su manim, vietoj akių perregimumo ir komunikacinės transcendencijos atrandančiu nebylią faktūrišką ir pasaulį atstumiančią veido odą. Tai galima pasakyti tik apie sveikas, šviesos blyksnius atspindinčias bepročio akis. Aklas, bet psichiškai sveikas žmogus fotografijoje atrodo kitaip, jis visa veido oda, vokais, lūpomis siekia pasaulio, kviečia jį, uodžia ir liečia, kaip, pavyzdžiui August'o Sander'io aklų vaikų fotografijoje (1930 ). Lyginant bepročių ir Lietuvos menininkų portretus labai svarbi portretuojamųjų santykio su laiku išraiška. Pats Algimantas siekia tobulos šviesokaitos kompozicijos, paviršių faktūriškumo, erdvinės asmenybės auros, o portetuojamasis visais jam įmanomais būdais siekia ryšio su laiku, su savim buvusiu, su esamu, su būsimu. Savimi jis ne tiek reprezentuoja savo tapatumo medžiagiškumą, kiek tirpdo jį at­mintyje, biografijoje, ateities pažade. Žinoma, šiuo atveju žvilgsnis yra ypač svarbus ir krypsta jis būtent į save - ne esantį, o tampantį laike, į save už kadro ir t.t.

 

Savo kūnas tokiose fotografijose irgi pateikiamas kaip savotiškas laiko diskursas, jis privalo perteikti savo atmintį, savo organizuotą santykį su laiku (visos mimikos, gestų, aprangos, aplinkos detalės). Tačiau Maurice'o Merleau Ponty mintis apie subjektyvumą kaip laikiškumą šiuo atveju tampa tiek portreto, tiek portretuojamojo kūno išbaigtumo katastrofa. Juk nepavaizduosi laiko, tik jo ženklus, vadinasi, neatversi kitiems ir laike tarpstančio savo subjektyvumo, tik erdvinį, statišką jo ženklą. Šios problemos nekamuoja Zavišų dvaro gyventojų, jiems nereikia į tolumą įbestais žvilgsniais reprezentuoti savo buvimo laike, nereikia inscenizuotų nuorodų į praeitį ar ateitį. Jie gyvena nuolatinėje savo vidinio vizijų pasaulio dabartyje, atskirtoje tiek nuo laiko, tiek nuo išorėje esančio kūno, todėl ir savo kūno reprezentacijai jie visiškai abejingi. Būtent ši belaikiškumo atmosfera ir yra viena stipriausių Zavišų gyventojų cikle, bet ji ir grėsmingiausia, atstumianti savo materialumu ir apleistumu. Tai iš laiko išmesti, paniekinti ir atstumti kūnai. Jų erdvė belaikė, išdeginta saulės, apjuodinta purvu, randuota neįprasmintu, gyvulišku skausmu. Zavišų cikle išryškėja ir pirmapradė kūno anonimiškumo problema. Fenomenologiniu požiūriu bet koks kūnas vienu metu yra ir protingas, biografinis įpročių kūnas, ir tik kūnas - bevardis ir anonimiškas kūnas.

 

Ne tik mes savo kūnu jaučiame pasaulį, bet ir pats kūnas visada jaučia ir supranta pasaulį. Todėl egzistuoja savarankiškas jausmų, akių, rankų, kojų, lyties ir t.t. gyvenimas. Šiuo atžvilgiu kūno patirtis reiškiasi ne tik sąmoningai, bet ir grynai anonimiškai, tokia kūno situacija atitinka anoniminį pasaulio daiktų egzistavimo būdą. Zavišų cikle matome būtent tokias vaikštančių, sėdinčių, gulinėjančių, valgančių, stovinčių kūnų ir daiktų sąveikas. Kūnų apleistumas pamažu reintegruojasi į daiktų pasaulį kaip sau pakankamas tylus buvimas. Jaukiausiai fotografijų žiūrovas jaučiasi būtent tarp tokių kompozicijų, kur bepročio kūnas, daiktai ir erdvė sudaro nedalomą, tylią vienovę ir ištirpsta vienas kitame. Algimantas ypač tiksliai ir jautriai fiksuoja šias sąveikas, tai savotiškos pauzės - sanitaro ar gydytojo poilsis per langą žvelgiant į medžių šešėliuose lėtai slenkančias bepročių figūras.

 

Apskritai fotografijos ir šizofrenijos santykis yra daug artimesnis, negu gali pasirodyti iš pradžių. Fotografiniai vaizdiniai gaminami tik grynosios, kolektyvinės šizofrenijos sąlygomis. Fotografija gimsta tik galutinai susidvejinus asmenybei, tik įvykus kūno skilimui į žvilgsniu valdomą vaizdinį ir tamsų organizmą, tik atsiskyrus kūnui laike nuo kūno erdvėje, tik patikėjus savo antrininku vandens paviršiuje, veidrodyje, fotografijoje, kino ar videovaizdinyje. Jacques'as Lacan'as šią projekciją į vaizdinį sieja su pirmapradžiu autoerotiniu narcisizmu, kuris suponuoja mūsų savojo "aš" jausmą, sukuria percepcinį savęs kaip kažko kito, tobulo, paralelaus realiam kūnui buvimą. "Freudo teorija atskleidžia mums, kad tai, ką mes vadiname "aš" yra mumy­se esantis vaizdinys, miražas apie mus pačius" (Le seminaire. Livre III. Le Psychoses. Paris-Seul, 1981, p. 273). Lacano žodžius perfrazuojant, epinė kūdikio susvetimėjimo-tapatinimosi serija susižavėjimą keliančio veidrodinio atvaizdo akivaizdoje struktūruoja ego kaip kitą, kaip atskirybę, kaip vientisą žvilgsniu kontroliuojamą vaizdinį.

 

Tačiau tai labai dviprasmiškas vaizdinys: jis ir žada asmenybės tapątumą, ir jį griauna, jis suteikia erotizuotą tapatumo ekstazę, bet taip pat ir priešiškumą, savęs kaip kito suvokimą.

 

Taip vaizdinys, atspindys ar portretas tampa ambivalentiškų jausmų šaltiniu, jis ir mylimas, ir neapkenčiamas. Tačiau agresyvumas ir erotizuotą identifikacija su savo vaizdiniu ir yra struktūriniai paties subjekto elementai, iš esmės subjektas save brandina kaip savo paties priešininkas. Jis visada tik pakeliui į save, ar kurtų savo fotoportretų serijas, ar jas naikintų. Algimantas Aleksandravičius galėtų papasakoti daug įdomių istorijų apie tokius paradoksalius jo modelių santykius su savo portretais.

 

Ar ne iš čia tas įtarumas, paranojiškas nepasitikėjimas kai kuriuose garbiųjų mūsų menininkų portretuose? Aišku, Algimantui Aleksandravičiui pozuoti sutikęs herojiškasis menininkas jaučia, kad jo begaliniai, neišsemiami, niekada nesibaigiantys vidiniai kūrybinės valios šaltiniai vienu fotoaparato spragtelėjimu bus išdžiovinti popierinės veido plokštumos, sustingusios šviesokaitos grimasos. Todėl atsitiktinumui priešinamasi visomis įmanomomis priemonėmis - ir stambaus plano rupumu, ir begalybėn įbestu žvilgsniu.

 

Tačiau menininkai, mąstytojai taip ir nepajunta, kaip jų pastangos išsaugoti savo unikalų tapatumą visai netikėtai pavirsta visai ne unikaliais dalykais. Susigundžius pozavimu pakliūvama į grynosios fotografijos lauką, kur viešpatauja ne unikalios asmenybės, bet vaikystės veidrodžio suformuotos tradicinės fotokompozicijos. Pats tvirčiausias, įtikinamiausias portretas pasirodo esąs tik bandymas įsivaizduoti save, pamatyti save iš šalies išsaugant savo unikalų, nepažeistą tapatumą kažkur pašonėje.

 

Laukinis, asocialus genijus, išprotėjęs šizofrenikas, pasaulio perkūrėjas ir alchemikas žiūri į savo socializuotą personą, tiksliau, į jos atvaizdą, ir jaučia, kad šis fotogrimas jam vis dėlto būtinas, be jo negalėtų, tai yra viešumo, tiksliau, jo socialumo, jo, kaip atpažįstamojo, pagrindas.

 

Jausdamas šią priklausomybę nuo savo veidrodinio atspindžio, Lacano žodžiais tariant, esi kankinamas pirminio pavydo savo veido išbaigtumui - juk jis visiškai abejingas tavo vidinio pasaulio dramoms, tiesiog šaiposi iš jų nepastovumo. Belieka marinti vidinius impulsus, susitapatinti su sutartiniu, socializuotu, konvencionaliu veidrodiniu savo antrininku ir sustingti - prieš objektyvą, lemtį, laiką.

 

Tačiau garbiems menininkams, kūrėjams reikia ne paprastos pajūrio fotografijos, jiems reikia kažko kito, kažko daugiau, reikia vizualinio pertekliaus, reikia papildomos fotokalbos, kultūrinių, estetinių kodų, tarytum tai būtų jų vidaus nuosavybė, tarytum taip galima iš juodos organizmo tamsos išgriebti dieviškų atspindžių švystelėjimus. Zavišų ciklas kvestionuoja tokius menininkų siekius. Pasirodo, tiek pripažinto kultūrinio, simbolinio kapitalo savininko veidą, tiek Zavišų tremtinį iš tamsos anonimiškumo išplėšta ta pati saulė, tas pats šviesokaitos žaismas ir ta pati Algimanto Aleksandravičiaus valia skverbtis po oda, išardyti ir vėl iš naujo, jau pagal fotoaparato logiką sukurti asmenį, veidą, šviesą.

 

Klajokliški Zavišų gyventojai prikelti dar vienai klajonei, tik jau mūsų žvilgsniuose, atmintyje.

 

Tačiau yra ir dar viena, patraukliausia visų šių Algimanto Aleksandravičiaus portretų savybė. Visa tradicinė šių fotografijų melancholija, jų šiluma siekia mirusiųjų kultą, animistines apeigas, kada portretinis atvaizdas sugrąžina mirusįjį ir atgaivina kūnišką gedinčiojo atmintį, kada bepročiai atgauna savo sielas ir jau sveiki grįžta į savo šeimas, pas savo tėvus ir vaikus, kada įsigali užuojauta, šventė ir pusiausvyra.

 

 
Iš fotoalbumo
Algimantas Aleksandravičius. Devyni aukštai. - Vilnius: Nacionalinė knyga, 2002 m.