Virginijus Kinčinaitis
Žemaitija asmeniškai


Lietuvos kūrėjų piligrimystės į Žemaitiją visais laikais buvo populiarios. Šis asociatyviai sodrus kraštovaizdis buvo tikra prieglauda unikalumo ieškotojams, mistiškų katalikybės ir pagonybės sankirtų ir lietuviško kitoniškumo tyrėjams. Tų pačių lietuvių daug kartų priešams parduota ir dovanota Žemaitija išlieka iki galo nepažinta, paslaptinga ir kitakalbė. Todėl, kad čia ir dangus kitoks. Artėjant jūros link, mainosi padangės aukštis, keičiasi debesys, jų tankis ir svoris. Sodrios šviesotamsos žaismu sumirga bėganti šlaitų, pakilumų, gūbrių ritmika, stipriau plaka širdis. Kokia tikroji šio savito kraštovaizdžio fotogenija, kas jame svarbiausia? Ar įmanoma atskirti banguojančios klonių linijos žaismą nuo juose įsigėrusių vaizdinių ir tekstų? Koks objektyvo fokusas gali prakalbinti šį kraštovaizdį, kokia akis – o gal tik širdis?

 

   Reikia labai stiprių jausmų, kad sugebėtum išversti surambėjusią istorinių klišių velėną, sutrupinti abejingumo sušaldytus sielovaizdžių grumstus, šiluma nušviesti gryčios šešėlyje skęstantį senolės veidą – reikia meilės. Būtent todėl fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumas „Žemaitėjė – mona meilė" taip ir vadinasi. Nes be meilės, tokie reiškiniai kaip ši fundamentali knyga – negimsta. Turėk pinigų, laiko, vis tiek nieko nepavyks. Greičiausiai nusipirksi etnografinę gryčią Žemaitijoje ir išbaidysi paskutines šalia sodybos tekančio upelio antis.

 

   O Algimantas sugeba išjudinti nuo vartojimo ritualų apspangusios, šiuolaikinės Lietuvos atminties vyrius. Jis perrašo istoriją, ją vizualiai reaktualizuodamas. Jis sukuria Žemaitijos mitą iš naujo ir tiesiog gražina jos kraštovaizdžius ir žmones, akmenis ir paupius į mūsų dabartį. Tik jau kitu, laikmečiui adekvačiu fotopasakojimų pavidalu. O tai nėra lengva. Nes kas mums yra Žemaitija?

 

   Jos gamtovaizdį jau seniai pakeitė tiesi kelio magistralė iš Vilniaus į Klaipėdą. Papildo šį vaizdą nesibaigiančios kelio ženklų virtinės ir nuo kelionės monotonijos apdujusių, jus lenkiančių vairuotojų veidai. Tad ir trumpas sustojimas tipiškam lietuviui Žemaitijoje dažniausiai būna priverstinis. Kada iš pajūrio savaitgaliais plūsteli vidurinioji Lietuvos klasė, o paskui ją velkasi visos kitos, tuomet automobilių karavanas ima klupinėti, stenėti ir galų gale sustoja. Iš mašinų savo galvas kaišiojantys įkaitę, stambiakūniai didmiesčių gyventojai mobiliaisiais telefonais greičiausiai fotografuoja ne linguojančias Žemaitijos pievas, o prieš juos spūstyje nusidriekusią mašinų eilę. Nebūkime naivūs, iš tikrųjų tik toks beliko mūsų santykis su Žemaitija. Kulinarinis paveldas?! Užeigose brukami žemaitiški blynai – tik konvejerinio šaldytų pusfabrikačių raciono dalis. Žemaitiška meška? Jos iškamša nukryžiuota kaimo sodybos vitrinoje. Ką daryti? Kaip sušildyti jausmus, kaip tapti budresniems, kaip susigražinti labai svarbias praeities nuorodas, kaip atrasti asmeninį ryšį su šio kraštovaizdžio dvasia? Dabar, jau turėdami Algimanto Aleksandravičiaus albumą, žinome – reikia perrašyti istoriją. Ne vadovėliškai, o subjektyviai, kad ir sentimentaliai, su vaikiška nuostaba ir melancholijos dusuliu, susitaikymu ir pasididžiavimu.

 

   Kraštovaizdžiai apskritai yra priversti balansuoti tarp natūralumo ir stilizacijos, kitaip jie gali likti nebylūs, neprakalbinti, be sielos. Mes puikiai žinome, kad būtent tokie išblukę, pasyvūs ir schematiški yra geografijos vadovėlių kraštovaizdžiai. Būtent todėl vadovėliai yra atgrasūs, kaip atgrasi objektyvų pažinimą propaguojanti visa švietimo ideologija. Mums nereikia objektyvumo, niekam jo nereikia. Mums reikia kraštovaizdžio sielos atverčių. Mums reikia medžio išpažinties, dangaus ašarų, žolės paklusnumo. Tik tuomet kraštovaizdis tampa reikšmingas. Kaip jį atrasti?

 

   Reikia tai padaryti dabarčiai adekvačiu būdu, reikia pabėgti nuo schemų, reikia pasikliauti savo instinktu, reikia iškeliauti. Su fotoaparatu. O kaip kitaip? Fotografija šiuo atveju tinkamiausia priemonė, ji patraukli vizualiai, ji sugeba sutaikyti anksčiau išskirtus tekstą ir vaizdą, išmonę ir faktą, vaizdo jausmą ir jo objektyvumą. Ir dar. Reikia naujų istorijos diskursų, reikia naujos geografijos sampratos, reikia kultūrinių žemėlapių koordinačių. Būtent todėl Algimantas mums siūlo savo asmeninį Žemaitijos vizualios psichografijos variantą.

 

   Jis kviečia keliauti individualiai nubrėžtomis laiko ir erdvės kryptimis. Jis kviečia tolyn, į Žemaitijos gilumą ir tolimus pakraščius, jis mus klaidina, jis siūlo nuotykius ir suvedžioja. Todėl kad pasiklydęs ir sugundytas yra pats autorius. Žemaitija ilgiems metams įviliojo Aleksandravičių į nesibaigiančius savo tamsių, ritualinių paslapčių ir keistų istorijų labirintus. Jis nenuilstamai skubėjo išmatuoti dvasinę šio krašto vertikalę ir horizontalias jo perspektyvas. Reikėjo didžiulių pastangų nueiti šį išsišakojantį kelią ir perteikti savo patirtį rišlių vaizdinių pavidalu.

 

   Manau, kad šio kelio ilgis labai tiksliai prilygsta monumentaliai knygos apimčiai, jos solidžiam tūriui. Tai ypač įdomaus dizaino knyga, vienu metu sunki ir elegantiška, suvenyriškai daiktiška ir lengvai vartoma. Pagarba Gyčiui Skudžinskui, tinkamai suvaldžiusiam tokį nuotaikų, pasimatymų, atsitikimų ir informacijos kiekį. Tiesiog kitaip negalėjo būti, kada sukaupi tokį turinį, jį išpuoselėji, – labai nori ir adekvačios jo formos. Kita vertus, esi laisvas, neįsipareigojęs akademiniam pasauliui ar politikams. Būtent todėl tokia laisva yra ši Žemaitijos biografija. Suasmeninta, be hierarchijos laiptų ir medalių blizgesio, be kurortų šurmulio ir valdiškų dekoracijų. Bet su didžiule pagarba kuriančiai asmenybei, apleistam šuliniui ar vietinio gyventojo šypsenai. O taip, medalių ir ordinų tikrai gausu ant A. Bumblausko krūtinės, bet jis tikras Žemaitijos generolas, jam tinka! Ši knyga – tai didžiulis asociacijų tinklas, į kurį įpainioti praeiviai, ežerų paviršių atspindžiai, trobų interjerai, dvarų parkų paunksmės, platūs, arklių šnervėmis šildomi horizontai, žmogiškas trapumas ir tvirti pilkapių šlaitai.

 

   Algimantas tiesia ryšius tarp vaizdų empatiškomis užuominomis, minčių pustoniais, prasmingais fragmentais, už kadro nutolstančiomis detalėmis. Jis vilioja keliauti toliau, įdėmiau versti albumo puslapius, atrasti žemaičių žemės savitumą, pabendrauti su vietiniais šmaikštuoliais, prikelti savo vaizduotėje išnykusius dvarus ir sodybas. Jis kviečia kartu patyrinėti istorinį miestelių palikimą ir pasigrožėti audrų išvargintu pakelės ąžuolo kupolu. Ši kelionė po Žemaitiją palengvinama autoriaus įžvalgomis ir paaiškinimais, užrašytomis fotografijų personažų mintimis, poetiškais pavadinimais ir vietiniais padavimais. Tai dar labiau suasmenina šį fotoalbumą. Mums tarytum sufleruojama – neieškok tiesos ar objektyvumo. Tiesiog mėgaukis, keliauk, išjausk, patirk posūkio kerus.

 

   Kita vertus, neapsigaukime. Tai, kas atrodo natūralu ir paprasta šiame albume, yra ne gamtos dovana, o menininko meistriškumas. Mane žavi Algimanto gebėjimas dramatizuoti peizažą, suteikti jam demoniškos galios, „surežisuoti" natūralų apšvietimą ir daiktus įtaigaus, nuotaikingo pasakojimo seka. Leisti mūsų akims laisvai keliauti šių daiktų ar šešėlių sąskambiais jau kuriant savuosius pasakojimus. O gamtovaizdžius keičiantys garsių, visiems puikiai žinomų žemaičių šviesuolių portretai sukuria savotišką gamtos ir kultūros darną, pabrėžia talento ištakas, regionalumo svarbą.

 

   Dabar būtų pats laikas pakritikuoti šį albumą dėl kvaziistorinių motyvų, neišbaigto enciklopediškumo, asmeninių autoriaus prioritetų, jausmais grįstos vaizdų ir vietų atrankos ir subjektyvių kelionės maršrutų po Žemaitijos žemę. Tačiau negaliu, būtent dėl tokio chaotiškumo man šis albumas ir įdomus, būtent todėl jį norisi vėl atsiversti ir iškeliauti.

Literatūra ir Menas, nr. 3462

2014 m. vasario 21 d.