Virginijus Kinčinaitis
Genties veidografija

Dideli portretai gatvėse mums dažniausiai asocijuojasi su reklaminiais veidais arba politiniais rinkimų plakatais. Viešose gatvių erdvėse matome įtaigius komercinius reginius arba dirbtines galingųjų šypsenas. Vienaip ar kitaip susiduriame su vizualiomis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis. Todėl ši monumentali Lietuvos kūrėjų portretų galerija sugriauna mums įprastas viešų vaizdų suvokimo tradicijas. Portretų galerijoje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai. Tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę savo vaizdinių, garsų, simbolių pasauliais. Jų sukurta meninių formų įvairovė tokia didelė, įvairi ir visa apimanti, kad nustelbia pačius autorius. Todėl jau keliolika metų trunkančios herojiškos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus pastangos sugrąžinti mūsų kūrėjus į viešumą klasikinių fotografijos portretų pavidalu yra reikšmingas kultūrinis įvykis.

 

    Taip atkuriama kūrėjo asmenybės ir jo kūrinių visuma, taip du skirtingi konkretaus žmogaus ir jo fantastinių vaizdinių pasauliai trumpam sugrįžta vientisu portreto pavidalu ir verčia mus iš naujo pagalvoti apie menininko vietą visuomenėje. Juo labiau, kad šie portretai eksponuojami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai puiki proga susimąstyti apie valstybingumo ir kultūros, kūrybos ir laisvės, individo ir visuomenės santykius. Koks yra menininko indėlis kuriant valstybę, kokios yra pagrindinės valstybingumo metaforos, kas jas sukūrė, ką ir kaip jaučia, girdi ir išgyvena Lietuvos piliečiai, svarstydami savo lietuvišką tapatumą, kas kuria giluminius, archetipinius mūsų vaizdinius, kurie vienija žmones ir padeda tautai atsilaikyti prieš negandas? Manau, kad žiūrovai daug atsakymų galėtų atrasti šių portretų akivaizdoje. Manau, kad labai gerai, kad tokią dieną proginį politikavimą pakeičia skvarbus menininko žvilgsnis, kad mes turime galimybę sugrįžti į tas mūsų rašytojų sukurtas metaforas, kurios formavo mūsų vidinius pasaulius ir kūrė mūsų gentinį tapatumą. Turime galimybę pažvelgti į poetų akis ir pripažinti poezijos svarbą kuriant įsivaizduojamas bendruomenes ir laiko išgyvenimą. Daugelis jų knygų vieniems ugdė individualumo pojūtį, kitiems formavo gentinės atsakomybės instinktą. Dabar šie kūrėjų portretai yra savotiški prasmių, asociacijų, literatūrinių vaizdinių žemėlapiai. Juose daugybė mūsų nueitų kelių, atvėrimų ir nusivylimo akligatvių.

 

     Šie veidai – tarytum Vilniaus namų fasadai. Pro juos praeinama tarytum jų nebepastebint. Kita vertus, tai mūsų gyvenimiška aplinka, mūsų pojūčių ir minčių rėmai. Šiuo atveju Algimanto Aleksandravičiaus kuriami teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados ar sporto lyderių, garsių dvasininkų portretai yra savotiški tarpininkai tarp mūsų fizinio ir vaizduotės pasaulių. Šie portretai yra mūsų svajonių ir ieškojimų, gilesnio pasaulio ir savęs suvokimo, ir grožio pajautos nuorodos.

   

    Kodėl tik nuorodos? Todėl, kad šie portretai – tai ne realūs žmonės, o fotomenininko sukurti kūrėjų paveikslai. Tai šviesotamsos ir formos, vidinės būsenos ir odos paviršių sankirtos dramaturgija. Štai storastikliai Vytauto Bložės akiniai, veidų triptikas ir šulinio vandens atspindys stikle. Savotiška vienas kitą kuriančių vaizdų karalystė, kur pats autorius nutolęs ir neryškus. Beje, jis taip ir sako: Menininkai kartais patys stebisi, iš kur jie visa tai žino, kodėl apie tai rašo – gyvenime jiems tokių problemų nebuvo kilę, o rašo. Todėl, kad atsiveria neregėtos galybės. Rašydamas kai kurių savo kūrinių pabaigas, iš nuostabos plėsdavau akis: kas už mane galvojo, kodėl taip visos linijos susieina į visumą, nuostabu, kaip gražiai konfliktas išsirutuliojo iki kulminacijos. Juk viso to nebuvau apmąstęs, rašiau kasdien tarsi tos dienos darbelį. O kažkas už mane galvojo. Vadinasi, moksliškai tariant, įsijungdavo pasąmonė. Arba pagoniškai: už mane dirbo mūzos. Galbūt todėl Algimantas Aleksandravičius neskuba į šviesą ištraukti paminkliškai apčiuopiamo ir anatomiškai tikslaus kūrėjo portreto. Jis tarytum žaidžia su vidiniais menininko demonais ir šviesos blyksniais, kuria iš jų naują tikrovę, kuri yra ryškesnė, įtaigesnė ir skaudesnė negu banalioji veido kasdienybė. Diagonalus ir veriantis poeto Sigito Gedos žvilgsnis, požeminis grafiko Mikalojaus Vilučio žiūrėjimas, ašaringas Gedimino Girdvainio veidas ar išgąstingai išplėstos Donato Banionio akys – tai labai rizikingas fotomenininko žvelgimas kitam žmogui į akis. Tai stambaus plano estetika, kuri neįmanoma be įsižiūrėjimo, be empatijos, dėmesio ir meilės. Toks begalinis artumas yra griaunantis arba kuriantis, tai klasikinė meilės optika, jeigu jos pritrūksta, veidas pavirsta karikatūra. Algimantas Aleksandravičius išlaiko dėmesį, prikausto mūsų akis, rezga dialogus ir kviečia domėtis šiais žmonėmis taip, kaip pats jais ir jų kūryba kliedėjo daug metų, kurdamas šiuos portretus. Todėl mes šiandien geriau žinome ne realų Ričardą Gavelį, bet šią skausmingą sučiauptų lūpų, aštriaplaukių siaurų ūsų, užmaskuoto vyzdžio ir akinių stiklo šukių kombinaciją. Tai egzistenciškai iškalbingas, iš karto įsimenantis portretas. Jis pratęsia romano novatoriaus, absurdisto, ciniško intelektualo ir jo personažų gyvenimus jau mūsų vaizduotėje. Taip, tai gali būti ir Vytauto Berankio personažas, kuris: staiga pajuto, kad visą gyvenimą nedrįso pripažinti sau, kas iš tikrųjų esąs, apsimetinėjo prieš kitus ir apgaudinėjo save, suniokojo svarbią savo sielos dalį, be kurios jis nebuvo tikrasis Vytautas Berankis, gyveno kaip kitas žmogus: kitokiu veidu, kitokiu vardu, kitokia siela. Išsižadėjo savęs, vos triskart pragydo gaidys, pats vienas buvo ir Jėzus, ir apaštalas Petras. Jam reikėjo surasti save, grįžti į save bent prieš mirtį. Štai tokio personažų ir kūrėjų pasimetimo apstu Algimanto Aleksandravičiaus fotografijose. Tačiau tik todėl, kad ir patys kūrėjai išdrįsta apnuoginti savo sielą, jiems tai pagaliau yra svarbu, jie visada siekė dialogo su savo publika tegul tolima ir neregima. Kita vertus, jie eksperimentuoja su savo išore su savo tapatumu, nes žino, kad jokio galutinio ir tikro portreto nėra. Bus tik vienas ar kitas jo variantas. Todėl taip įdomu pasižvalgyti po šią fotomenininko ir kūrėjų dialogo galeriją. Manau, kad čia man labai pagelbėtų Juozo Erlicko išmintis: Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau – alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.

 

    Pažvelkite į vaikiška nuostaba nušviestą Juozo Erlicko veidą ir patys sau atsakykite, ar tai gamta, ar Juozas. Čia mes galėtume pasiginčyti, nes yra įvairiausių požiūrių, tačiau man patinka filosofo Emanuelio Levino aiškinimas, kad veido negalima supaprastinti iki žmogaus biografijos, jis išsaugo ir ypatingą savo gamtišką neutralumą ir svarbumą. E. Levinas mano, kad sieti veidą su personažu yra klaidinga, jau vien todėl, kad veidas yra reikšmė be konteksto, veido tiesumas negali būti supaprastintas į personažo biografiją, kad ir kaip norėtųsi taip manyti. Veidas yra prasmė tik dėl jos pačios, šiuo atžvilgiu jis nėra regimasar nufotografuojamas. Jis negali tapti turiniu, jis yra anapus mūsų reikšmių.

 

    Todėl ne tik susiekime šiuos portretus su konkrečiais žmonėmis, jų kurtais personažais, bet mėgaukimės ir gyvenimo įrėžtomis veido faktūromis, žmogaus veido ikoniškumu, fotomenininko meistriškumu modeliuojant nuotaikas ir kompozicijas. O nuotaikos čia ne tik kasdienės. Tokia fotografija verčia susimąstyti apie laiko ir žmogaus santykį. Juk fotoobjektyvo mechanika yra didingesnė už trapią žmogaus atmintį, kadangi fotoaparatu sustabdyta mirtingo žmogaus veido išraiška sustabdo ir išvaduoja iki tol mums nematytą, baugų dvasių pasaulį, kuriame jau nebėra gyvenimo, bet dar nėra ir mirties. Tai tarpinis „eteris“, galbūt pati jautriausia materija, kurios meistriškam ir tiksliam pavaizdavimui reikia didžiulės drąsos ir žmogiško jautrumo.
   

    Kita vertus, tai sudėtingas procesas ne tik fotomenininkui, bet ir fotografuojamam. Pozavimas visada yra egzistencinė mažytė mirtis. R. Barthes gana taikliai apibūdina šią keliapakopę patirtį, jo manymu, fotoportretas yra uždaras jėgos laukas, kuriame kryžiuojasi, susiduria ir deformuojasi keturi įsivaizdavimo būdai: būdamas prieš objektyvą, esi tuo, kuo save laikai, esi tokiu, kokiu norėtum, kad tave matytų, esi tokiu, kokiu tave mato pats fotografas ir dar esi tuo, kuo jis tavyje pasinaudoja, norėdamas perteikti savo meninį sumanymą. O tai reiškia nuolatinį savęs imitavimą ir todėl kiekvieną kartą, kada jis fotografuodavosi, neišvengiamai būdavo apimtas košmariško neautentiškumo, dirbtinumo jausmo: fotografija yra laiko akimirka, kada aš, tiesą sakant, nesu nei subjektas, nei objektas, tiksliau aš esu subjektas, kuris jaučiasi tampantis objektu, tampu tikru vaiduokliu, nors fotografas ir kovoja už tai, kad fotografija netaptų mirtimi. Bet aš, jau tapęs sudaiktintu, nebekovoju. Tik jaučiu, kad prabudimas iš šio blogo sapno man bus dar skausmingesnis, nes neįsivaizduoju, kaip mano vaizdą perskaitys visuomenė. Skamba negailestingai, tad kas verčia rašytoją, dailininką, aktorių dar ir dar kartą stoti prieš laiką sustabdantį ir žvilgsnį stingdantį objektyvą? Sakykime, kad tai – troškimas susigrumti su savimi, su mirtimi, su savimi regimu ir neregimu. Tad veidas yra dar kažkas ir neapčiuopiamo – tai, kas juda nuo kūno link dvasios, tai animucula, individuali siela, tai kovos laukas. Esu tikras, kad Algimantui šio neramios sielos jausmo užtenka, kitaip nebūtų gimusi didžiulė jo sukurtų portretų galerija. Reikia labai domėtis gyvenimu ir žmogumi, mokėti pažiūrėti jam į akis, į nuogą veido atvirumą. Reikia būti sugundytam gyvenimo ir kūrybos paslapties. Reikia tapti sekliu, tyrėju ir stebėtoju, kad sukurtum tokią iškalbingą, meistriškumą, grožį ir pažinimą puoselėjančios, ir mus buriančios baltų genties veidografiją.

 

   Algimanto Aleksandravičiaus fotoparoda Genties veidografija po atviru dangum Gedimino prospekte Kovo 11-osios proga