Švytėjimas/Nušvitinta tamsa

Veidrodžio šuke pagautas saulės spindulys ne tik džiugina akį, dažniau apakina ir sukelia blogavimą. Ypač pamokantis šiuo atveju gali būti vienas iš trumpų avangardinių Derek‘o Jarman‘o filmų, kuriame blyškioje prieblandoje slenkanti figūra staiga į mus atsuka rankoje laikomą veidrodžio šukę. Netikėtai blykstelėjusi saulės šviesa tuoj pat pavirsta juoda tamsa, regėjimas neatlaiko tokio šviesos spindulio ir jį ištinka kolapsas. Tiesiog bet koks šviesos perteklius atskleidžia savo antrąją pusę – akliną tamsą.

Tokia gali būti jau kita atspindžio pusė, nors mes ir esame įpratę, kad veidrodis mums pataikautų ir kaskart patvirtintų mūsų pavidalo pastovumą, veido tikrumą ir pasitikėjimą savo tapatumu. Tačiau tokia pat dviprasmiška kaip veidrodinis atspindys gali būti ir fotografija. Ne tik, ir žvilgsnis. Įtarimų apsėsta psichoanalitikų kalba tariant, visos mūsų tapatumo ir savęs įsivaizdavimo problemos prasideda nuo kito žmogaus akių, kurios ir yra mūsų pirmasis veidrodis.

Jeigu kūdikis kitų žmonių akyse, o ypač savo motinos akyse, laiku nesulaukė meilės ir atsako, jeigu susidūrė su abejingu jų švytėjimu ir nebylumu, tai atsiranda didelė tikimybė, kad augdamas jis bijos savo atspindžio veidrodyje, žiūrės į jį tik akies krašteliu, gal maniakiškai tirs jame savo atvaizdą, gal rodys grimasas. Tačiau meilės ir pasitikėjimo savo atvaizdu jau visada jam trūks. Kaip trūks jam šių dalykų ir žvelgiant į save fotografijoje. Jau vėliau naikinsime jas, atrinkinėsime, slėpsime, atliksime tamsius ritualus, kovosime su savo atvaizdu kaip su savo netikrumo ir visų įtarimų šaltiniu, ir juo labiau nemėgsime įsižiūrėti į kitų žmonių akis fotoportretuose, nes jos skleis tik šaltą švytėjimą. Jos bus nežmogiškos.

Tuomet prieglaudos savo akims ieškome ten, kur šviesa yra neutralizuota, kur ji švyti ant abejingų daiktų paviršių, persmelkia griūvančius debesis, sudilgčioja begalvio kūno odos fragmente, slysta rytine aikštės suolo lentos drėgme, lūžta apleisto medžio kamienu ar įkliūva į paukščių tinklus.

 Tačiau anksčiau ar vėliau mes grįžtame suvesti sąskaitų su savimi ir savo gyvenimu prie savo veido įspaudų, atšvaitų, vaizdų ir fotografijų, kad ir koks jis mums būtų keblus ir dviprasmiškas. Tai gali būti paliegusiame veide slypintis vaikystės monstras ar sveikos kaktos kvailumas, taisyklingai sudėtų lūpų gašlumas, tik anoniminį šviesos šaltinį atmušančios tuščios, išdžiūvusios ar gyvuliškai sumirkusios mūsų akys – kūniškumo iššūkis mintyse susikurtam tapatumui, po kurio lieka visai nedaug. Galima toliau pasyviai žarstyti veidrodines savo sudužusios visumos šukes ir toliau jas trupinti skaitmeninių fotoaparatų čirkštelėjimais. Galima pamiršti išorinio pavidalo problemas ir pasislėpti už storų trumparegio akinių, o galima surizikuoti save sukurti iš naujo, kaip kitą būtybę, kaip savo antrininką, kaip savo projekciją.

Sutikime, neretai imamės šios guodžiančios iliuzijos, šio vojeristinio deformacijos eksperimento, šio sadistinio savo vaizdo šlifavimo ir religinio jo šlovinimo. Mūsų vaizdo kūrimo strategijų pasirinkimas priklauso jau tik nuo išorinio pasaulio vėjų, jo fetišų, komercinio diktato ir ideologinės prievartos. Tačiau tai nieko bendra nebeturi su netikrume nykstančiu ir laiko tėkmėje įbūtintu mūsų kūniškuoju ir biologiniu „aš“. Kuris pagaliau joks „aš“, o vėl tik statiškas, o tuo pačiu ir fotografiškas gramatinis vienetas. 

 Ankstesnis - Kitas