Virginijus Kinčinaitis
Švytėjimas / Nušvitinta tamsa

Veidrodžio šuke pagautas saulės spindulys ne tik džiugina akį, dažniau apakina ir sukelia blogavimą. Ypač pamokantis šiuo atveju gali būti vienas iš trumpų avangardinių Derek‘o Jarman‘o filmų, kuriame blyškioje prieblandoje slenkanti figūra staiga į mus atsuka rankoje laikomą veidrodžio šukę. Netikėtai blykstelėjusi saulės šviesa tuoj pat pavirsta juoda tamsa, regėjimas neatlaiko tokio šviesos spindulio ir jį ištinka kolapsas. Tiesiog bet koks šviesos perteklius atskleidžia savo antrąją pusę – akliną tamsą.

 

Tokia gali būti jau kita atspindžio pusė, nors mes ir esame įpratę, kad veidrodis mums pataikautų ir kaskart patvirtintų mūsų pavidalo pastovumą, veido tikrumą ir pasitikėjimą savo tapatumu. Tačiau tokia pat dviprasmiška kaip veidrodinis atspindys gali būti ir fotografija. Ne tik, ir žvilgsnis. Įtarimų apsėsta psichoanalitikų kalba tariant, visos mūsų tapatumo ir savęs įsivaizdavimo problemos prasideda nuo kito žmogaus akių, kurios ir yra mūsų pirmasis veidrodis.

 

Jeigu kūdikis kitų žmonių akyse, o ypač savo motinos akyse, laiku nesulaukė meilės ir atsako, jeigu susidūrė su abejingu jų švytėjimu ir nebylumu, tai atsiranda didelė tikimybė, kad augdamas jis bijos savo atspindžio veidrodyje, žiūrės į jį tik akies krašteliu, gal maniakiškai tirs jame savo atvaizdą, gal rodys grimasas. Tačiau meilės ir pasitikėjimo savo atvaizdu jau visada jam trūks. Kaip trūks jam šių dalykų ir žvelgiant į save fotografijoje. Jau vėliau naikinsime jas, atrinkinėsime, slėpsime, atliksime tamsius ritualus, kovosime su savo atvaizdu kaip su savo netikrumo ir visų įtarimų šaltiniu, ir juo labiau nemėgsime įsižiūrėti į kitų žmonių akis fotoportretuose, nes jos skleis tik šaltą švytėjimą. Jos bus nežmogiškos.

 

Tuomet prieglaudos savo akims ieškome ten, kur šviesa yra neutralizuota, kur ji švyti ant abejingų daiktų paviršių, persmelkia griūvančius debesis, sudilgčioja begalvio kūno odos fragmente, slysta rytine aikštės suolo lentos drėgme, lūžta apleisto medžio kamienu ar įkliūva į paukščių tinklus.

 

Tačiau anksčiau ar vėliau mes grįžtame suvesti sąskaitų su savimi ir savo gyvenimu prie savo veido įspaudų, atšvaitų, vaizdų ir fotografijų, kad ir koks jis mums būtų keblus ir dviprasmiškas. Tai gali būti paliegusiame veide slypintis vaikystės monstras ar sveikos kaktos kvailumas, taisyklingai sudėtų lūpų gašlumas, tik anoniminį šviesos šaltinį atmušančios tuščios, išdžiūvusios ar gyvuliškai sumirkusios mūsų akys – kūniškumo iššūkis mintyse susikurtam tapatumui, po kurio lieka visai nedaug. Galima toliau pasyviai žarstyti veidrodines savo sudužusios visumos šukes ir toliau jas trupinti skaitmeninių fotoaparatų čirkštelėjimais. Galima pamiršti išorinio pavidalo problemas ir pasislėpti už storų trumparegio akinių, o galima surizikuoti save sukurti iš naujo, kaip kitą būtybę, kaip savo antrininką, kaip savo projekciją.

 

Sutikime, neretai imamės šios guodžiančios iliuzijos, šio vojeristinio deformacijos eksperimento, šio sadistinio savo vaizdo šlifavimo ir religinio jo šlovinimo. Mūsų vaizdo kūrimo strategijų pasirinkimas priklauso jau tik nuo išorinio pasaulio vėjų, jo fetišų, komercinio diktato ir ideologinės prievartos. Tačiau tai nieko bendra nebeturi su netikrume nykstančiu ir laiko tėkmėje įbūtintu mūsų kūniškuoju ir biologiniu „aš“. Kuris pagaliau joks „aš“, o vėl tik statiškas, o tuo pačiu ir fotografiškas gramatinis vienetas. 


 Kita vertus, galima patikėti savo vaizdo kūrimą ir meniniam sprendimui. Kaip niekas kitas, šiam tikslui tinka juodai balta fotografija. Jau vien todėl, kad blausiai taurus jos sidabro švytėjimas įgalina mus susikurti vidinio švytėjimo aurą. Todėl, kad veido plokštumomis, kampais, apvalumais ir raukšlėmis žaidžianti šviesotamsa padeda vienu metu įsivaizduoti ir giliame šešėlyje slypinčią tamsią ir prakeiktą mūsų asmenybės pusę ir tviskančiuose blyksniuose matyti visą per gyvenimą sukauptą prakilnumą ir susikurto tapatumo monumentalumą. Tarytum stebėtume save taurių sidabrinių indų atspindžiuose.

 

Pieniškas moterų odos baltumas, metalinis vyriškumo tvykstelėjimas, kartografinis raukšlių žaismas įtaigus tiek, kiek disonuoja su tamsiaisiais veido užkaboriais, kiek nepasiduoda paskandinamas visiškoje tamsoje, nors ji dažniausiai yra tikroji mūsų paguoda ir savasties atgavimo prieglobstis. Šviesa fotomenininko kuriamuose portretuose išplėšia  prasmegti trokštantį veidą, lupa jo odą, nušvitina smegenis ir pateikia mums veido išnykimo akimirkos vaizdą, kuriame susigrumia šviesa ir tamsa, kuriame nušvinta šviesos šaltinių atspindžiai, tačiau už jų nebėra veido, tik tolimos virpančios šviesos, atmosferinis jų blausumas ar lūžtančio atspindžio šaižumas.

 

Tad kuo mes mėgaujamės, panirdami į  portretuojamųjų vaizdus, jų kresna ar plevenančia kūniškumo struktūra, jų biografiškumo įspaudais raukšlių struktūrose, fotografinių jų tikrumo liudijimu ar meistriška fotomenininko šviesos dramaturgija? Kur slypi fotografijos ilgaamžiškumas, jeigu tai ne istoriniam diskursui iš anksto pasmerkta reportažinė, politinė ar tiesiog bet kokia faktografinė fotografija? Regimai, kad jis slypi fotografijos galimybėje parodyti mums iš naujo sukurtą asmenybę, tiksliau, iki tol neegzistavusią, tarytum tą pačią bet ir kitą, tarytum tamsą bet ir švytėjimą, bet svarbiausiai – portretą, kuris įdomus savo nepasitikėjimu, savo abejone savo savineiga ir savo troškimu tapti tik ryškia šviesa arba grynąja šešėlių juoduma.

 

Nenoras būti sukurtu apšviečiant ir taip išryškinant pesonalizuoto kūniškumo pavidalus gali būti panašus tiek į išmintingą atsargumą visų įmanomų atvaizdų atžvilgiu, tiek ir kaip nenoras parodyti savo tikrąją, slepiamą prigimtį, kurios demonai tik ir laukia progos prasmukti pro nesuvaldytos mimikrijos plyšius. Įsivaizduokime J. Nikolson‘o veido išraišką juodai baltoje fotografijoje, kuomet filme „Švytėjimas“ jį vieną akimirką aplanko praregėjimas, jog  jis privalo susidoroti su savo žmona ir sūnumi. Tai palaimingos būsenos nutvieksta aiškumo ir išprotėjimo sintezė. Tačiau jai perteikti reikia ir gero fotomenininko, ir puikaus aktoriaus, ir meistriškos šviesos dramaturgijos, bet svarbiausia, reikia peržengti kultūrinius tabu ir veido reprezentavimo stereotipus.

 

Štai čia mes atsigręžkime į Algimanto Aleksandravičiaus fenomeną. Kūręs garsiausių įvairių šalių asmenybių, psichiškai neįgalių žmonių, nusikaltėlių ir šventųjų portretus, jis nuspėja, kas gali būti svarbiausia dabar fotografuojamame jo personaže kaip įtaigi fotografija, kaip žmogiškos prigimties studija ir kaip tos asmenybės atšvaitas. Į jį gali būti sudėtos įvariausios ribinės vaizdo atomazgos – pasipūtėliškumas gali virsti verksmingumu, proto išpūsta kakta gali subliukšti migreniniu nuovargiu, išdidumas persiversti į kaltę, o visuomenėje išpuoselėtas įvaizdis nusileisti iki begėdiško buitiškumo.

 

Algimantas Aleksandravičius minko vaizdo medžiagą netausodamas jos savininko, ir manau, daro teisingai. Niekam neduota tokia laimė turėti savo pastovų atvaizdą, nusavinti jį. Jis gali būti pagautas tik trumpame jo kaitos lūžyje, ir ši nušviesta akimirka yra portretinės fotografijos prigimtis. Tad aukojamasi ir aukojama jai, o ne jos „objektui“. Kuris, galų gale, yra tik akinantis švytėjimas, kaip to paties autoriaus nufotografuotoje Olaf‘o Eliasson’o saulės instaliacijoje Tate Modern galerijoje ar auksinėse bizantiškų mozaikų dulkėse.

 

Juodai balta fotografija nulaižo gyvybę nuo fotografuojamojo lūpų, bet suteikia joms blausų amžinybės švytėjimą, todėl mes intuityviai pasiduodame šiai demiurginei fotoobjektyvo galiai ir mazochistiškai, kankinių ir herojų pozomis pakimbame fotopopieriaus lakšte, tikėdamiesi susidurti su savo nemirtingumu dar šioje žemėje. Tačiau ar nereikia už švytinčio atvaizdo nemirtingumą sumokėti trumpa savo mirtimi blyksinčio fotoobjektyvo akivaizdoje?

 

 

Iš fotoalbumo Algimantas Aleksandravičius. Shining. - Vilnius: Atviras, 2007;

iš knygos Virginijus Kinčinaitis. Audiovizualinės kultūros kon/tekstai.- Šiauliai; Saulės delta, 2007.