Sigitas Laurinavičius
Nuo MILTINIO iki...

 

Niekas kitas Panevėžio vardo taip neišgarsino kaip šviesaus atminimo maestro režisierius Juozas Miltinis. Atrodytų, kad šie du, miesto ir žmogaus, vardai, nepaisant prabėgusių metų ir iš esmės pasikeitusio konteksto, kultūros lauke kažkaip ypatingai suaugę, nedalomi ir, tarsi, būtų neišsamu, minint vieną, nepaminėti kito. Taip, matyt, ir yra. Monumentali režisieriaus Juozo Miltinio figūra jau seniausiai tapo nekvestionuotinu bet kokių Panevėžio kultūros reiškinių kokybės matu. Kad ir kas beįvyktų, jei tik tai gali būti siejama su aukšto meninio lygio kultūra, visada bus prisimenamas maestro Miltinis. Taigi, patinka tai ar ne, tačiau mūsų amžininkų vertės sistemoje, sąmoningai ar ne, bet viskam pradžia yra MILTINIS. Visa kita yra po to. Tad natūralu, kad savo laiku Algimanto Aleksandravičiaus sukurti Miltinio portretai yra svarus atskaitos taškas, kai kalbama apie fotografo kūrybą, apžvelgiančią parodą ir juo labiau, kad ta paroda vyksta Panevėžyje. Taigi, šioje parodoje laikas pradedamas skaičiuoti nuo MILTINIO...

 

O po to būta visko. Algimantas Aleksandravičius yra vienas iš tų menininkų, kurių kūrybos laukas yra be galo platus: nuo bičiulių, menininkų, Nobelio premijos laureatų, iškilių Lietuvos ir pasaulio žmonių, beprotnamio gyventojų bei kalinių portretų iki permanentiškai mūsų būtį smelkiančio laiko paieškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžiuose, Stačiatikių cerkvės Lietuvoje ar Vieno miestelio kavinių istorijų, neaplenkiant žmogiškojo, ar tai būtų iš savo fizinių ribų besiverčiančių kultūristų, ar pridengtų, bet taip ir neuždengtų apnuogintų moterų kūno transformacijų. Ir tai dar, anaiptol, ne visos temos, kurios, kad ir kokios skirtingos bebūtų, vis dėlto nėra kažkaip akivaizdžiai viena nuo kitos atitrūkusios, o tarsi pratęsdamos bei savaip papildydamos viena kitą, susijungia į vientisą, be galo išraiškingą ir iškalbingą savo epochos liudijimą.

 

Tačiau Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos kalba ne apie kokį nors vieną konkretų laikmetį. Kažkokiu ypatingu būdu jos perauga mums suvokiamo laiko ribas ir tampa viršlaikinėmis, savotiškomis transcendentalumo refleksijomis. Ši būsena gana aiškiai juntama portretuose. Tačiau ypatingai ji sustiprėja keliaujant nuo vienos Algimanto fotografijų temos prie kitos, kuomet, atrodytų, tokios be galo skirtingos situacijos, asmenybės, jų tipai ir visos kitos įmanomos detalės, galėtų pagauti žiūrovą ir vesti vis kitų apmąstymų link. Bet taip nenutinka. Maža to, toks, iš pirmo žvilgsnio — kraštutinumus siekiantis kontrastas, tėra apgaulinga iliuzija, pasireiškianti veikiau kaip išorinė formos transformacija, o turinio prasme dar ir dar kartą priverčia grįžti prie jau matyto, apmąstyto ir išgyvento, idant, sulig kiekviena nauja fotografija atsiveria vis nauji ir nauji to paties būvio aspektai.

 

Jau ne kartą menotyrininkų lygintos tarpusavyje menininkų ir Zavišų dvaro gyventojų portretų paralelės, iškeliant realios ir menamos beprotybės diskursą. Pastarąją dar ir dar kartą galima būtų išplėsti prie šio sugretinimo pridedant Nobelio laureatus, politikus ar kalinius. Ir kaskart konceptualiai vis kitaip atsiskleidžia ne tik pavieniai portretuojamieji, jų emocinis krūvis ar idėjos, bet taip pat labai savitai iškyla ir paties portreto, kaip žanro, prioritetinė nuostata — amžinumo siekis, išaukštinant tam tikras portretuojamojo savybes ir iškeliant jas kaip vertybes. Konkretaus individo, jo veido, būdo bruožai, socialinė padėtis ar kitos tapatybę nusakančios savybės, įprastai portrete tampa vienomis iš svarbiausių. O apie kokias vertybines nuostatas kalba minėti Aleksandravičiaus portretai? Galbūt, pirmiausiai apie tai, kad visi, be išimties, portretuojamieji yra (arba tuo metu buvo) mūsų konkretaus laikmečio dalis, ta bendros mozaikos dalis, kuri ir yra (arba gali būti) identifikuojama kaip mūsų visuomenės veidas. Ir visai nesvarbu, kad kai kada tas veidas labai jau kontroversiškai atskleidžia savo epochos kontekstą. Vertinti, o tiksliau — pateikti vertinimą, — ne menininko prievolė. Jo darbas — iškelti ir įtikinamai pateikti apmąstomą bei išgyvenamą būseną, o vertinti, sudėliojant vertybinius kirčius, — čia jau mūsų, žiūrovų priedermė. Tas pat pasakytina ir apie kitas temas.

 

Tačiau būtų labai klaidinga manyti, kad fotografas neprisiima, ar neturėtų prisiimti savo aiškios pozicijos. Dar ir kaip! Tikras ir įtaigus menas visada yra angažuotas, o tai, kaip ir apie ką prabyla kūriniai, ir yra konkrečios pozicijos retorika, domėjimosi ir išgyvenimo laukas. Štai tokiame kontekste ir atsiveria fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus pasaulėjautos daugiaplaniškumas, savo kūrybos ištakose akceptuojant Miltinį kaip tam tikrą reikšmingą vertybinės atskaitos dimensiją. O toliau, kaip jau ir minėta, einant nuo vienos temos prie kitos, skaičiuojamas paties parodos autoriaus, Algimanto Aleksandravičiaus meninės kūrybos laikas. Ir jis dar, toli gražu, nepasibaigė.

 

Taigi, ką parodoje „Nuo Miltinio iki...“ atras žiūrovai: autoriaus kūrybinę kelionę? O gal tai, kas telpa mūsų pačių sąmonėje nuo Miltinio... iki Aleksandravičiaus asmenybių, savo kūrybiniu darbu įrašančių Panevėžį į kultūros ir meno žemėlapius? O gal ir viena, ir kita?

 

 

Parodos anotacija

 

Panevėžio miesto fotografijos galerija, 2015 m.