Rolandas Rastauskas
Tarp morgo ir mauzoliejaus, arba AA maršrutas

 Tikroje nuotraukoje būtybė, kurią mylėjau ir myliu, neatskirta nuo pačios savęs,

pagaliau ji sutampa su savimi. Šis mįslingas sutapimas panašus j metamorfozę.

Roland Barthes

 

 

 

 Kai numiršta žmogus, pasikeičia jo portretai.

Akys žiūri kitaip, ir lūpos šypsos kitu šypsniu.

Aš tai pastebėjau sugrįžusi iš vieno poeto laidotuvių.

Ir nuo tol nepalioviau tikrinus, ir mano spėjimas pasitvirtino.

 Ana Achmatova

                                                                                                                                                                   

 

Niekam ne paslaptis, kad Lietuva - ne tik krepšinio, bet ir fotografų kraštas. Azartiškasis Algimantas Aleksandravičius (toliau AA) per kelerius metus į Fotomenininkų sąjungos (gildijos, cecho, klano etc.) žaidimų aikšteles (parodų sales, albumus, žiniasklaidą) įsiveržė it koks iš NBA klinikų ištrūkęs įniršęs bulius. Įsiveržė ir užmėtė gerokai užakusius Lietuvos fotografijos krepšius galvomis. Tai jo globalinis projektas - nufotografuoti visus bent kiek žymesnius Lietuvos kultūros veikėjus. Kartoju: netgi ne veidais, o galvomis, lt kamuoliais. Utopinio AA sumanymo (anglosaksai jį pavadintų a work in progress) epicentre regime nuolat pasikartojant a decapitatio: koks nors gyvas klasi­kas vis įžengia ir įžengia (nepasakysi - įsibrauna) į mūsų regėjimo lauką su nukirsdinta galva išverstomis akimis ant lėkštės. Toji lėkštė yra jo žvaigždės orbita. Visaliaudinio muilinės reflekso, be perstojo tratančio reporterio kulkosvaidžio, nuvorišų digitalizmo kontekste AA sugrąžina fotografijai jos ritualinį pobūdį, kurį galėtume pavadinti pozavimu ainiams.

 

Tasai ritualinis intencionalumas sukausto, surakina fotografą su aparatu ir jo auka - hipnotizuojantis objektyvas įsisiurbia į subjektą, tačiau, užuot apnuoginęs, užuot pastūmėjęs išpažinčiai, suteikia pastarajam retą progą pažvelgti, tiksliau - įsižiūrėti, į save. AA, tasai senas ir gudrus kultūrizmo treneris, šiuo atveju sukuria sąlygas apšilti prieš išpažintį, kuri taip ir liks už kadro. Jo aparatas ne išklauso pasakojimus, o fiksuoja žvilgsnius, palikdamas subjektą bežadžiu kurčnebyliu. Bežade gyvate, sustingusia priešais objektyvo dūdelę. Kobra, geliančia save pačią.

 

Gauname retą progą iš arti pamatyti žmones, geriausiose AA nuotraukose žvelgiančius į save. Žvilgsnio kryptis ir kokybė, jo stiprumas ir vertė yra AA strategijos alfa ir omega. Kitas klausimas: kur panyrame mes, žiūrėdami į žmonių, su talentingo fotografo pagalba ne­riančių savin, portretus? Kaip įvardyti tą teritoriją, kurion mus ką tik įsileido? Pagaliau ar mes pasirengę atlaikyti čia vyraujantį atvirumą? Rolandas Barthes'as puikiai nusakė fotografinio žvilgsnio paradoksalumą: kaip galima būti protingos išvaizdos, apie nieką negalvojant (t.y. žvelgiant, tarkime, į stovo ir objektyvo metalą ar kameros plastmasę)? Tokiais atvejais žvilgsnis išsiverčia be matymo, tarsi užsikirsdamas (vos neparašiau mikčiodamas), stabtelėdamas ties kažkokia neįvardyta vidaus salele (slinkdamas kairiuoju sielos - it Senos -krantu?), iškyšuliu, tarsi užkliūdamas už staiga išnirusio prisiminimo. Tokį skvarbų, užkliūnantį, o ypač TRUNKANTĮ ir drauge su Fotografija įveikiantį Laiką žvilgsnį prancūzų mąstytojas laiko virtualiai pamišusiu. Tuo pat metu žvilgsnis yra tiesos ir beprotybės apraiška. Žvilgsnio strėlė skrieja į nesamą taikinį, tačiau to skrydžio išraiška - retos ir į nieką nepanašios hipnotinės būsenos atvaizdas. Fotošūvio, fotošokio ir fotošoko kryptis veda nuo kūno sielos link - tos animacula - mažyčiukės individualios sieliūkštės - kai kuo geros, kai kuo blogos.

 

Jeigu gero portreto esmė - nuplėšti kaukę, tai kas lieka po tokio demaskavimo? Nebijokime, ak nebijokime pabūti banalūs: jau minėtoji siela. Neturinti amžiaus, tačiau, pasak to paties Algirdo Juliaus Greimo bičiulio dar nuo Aleksandrijos laikų, neištrūkusi iš savojo laiko. Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos apie laikmetį dažnai kalba ne mažiau iškalbingai negu apie jose rodomus žmones. Pastarųjų veiduose apstu grumtynių su laiku ir savaisiais apsėdimais bei idiosinkrazijomis pėdsakų. Yra veidų, kurie, sakytume, atsilaikė ties paskutine riba, ir yra veidų - griuvenų. Tačiau į kiekvieną jų mūsų fotografas žvelgia siekdamas atskleisti asmens tapatybę, o ne vertingumą (t.y. statusą). Didžiumos čia regimų žmonių statusas seniai įtvirtintas, negana to - virtę kaukėmis, gynybos fortais, išgyventos baimės pagimdytais ir už rusiškų tankų plieną kietesniais vėžlio šarvais. AA demaskuoja su tauria meile ir neslepiamu solidarumu. Parodyk savo veidą, senas vėžly! - tarsi sako jis. Parodyk savo veidą, sraige! -meldžia iš to paties molio drėbtas - t.y. žinantis netiesos ir jos atpirkimo kainą.

 

Fotografijos stebuklas, pasak rusų kultūrologo Michailo Ryklino, slypi mūsų dėmesiui pateiktuose smulkiausiuose praėjusios tikrovės kūniškumo aspektuose. Ji, toji praeitis, tarsi numarinama amžinojoje esatyje. Tikra nuotrauka visada kalba apie mirtį ir išlikimą. Tas kalbėjimas - tai nesibaigiantis išėjusiųjų dialogas su gyvaisiais. Algimantas Aleksandravičius yra nekarūnuotas šiuolaikinės lietuvių fotografijos Charonas, kursuojantis ne tarp Atlaso ir Katalogo, o tarp Morgo ir Mauzoliejaus. Tai jo, ir tiktai jo, teritorija. AA maršrutas.

 

 

Iš fotoalbumo

Algimantas Aleksandravičius. Devyni aukštai. - Vilnius: Nacionalinė knyga, 2002.