Raminta Jurėnaitė
Iš fotoalbumo
Algimantas Aleksandravičius. Lietuva. Meno veidai. Portretai, - Vilnius: Vaga, 2000 

Algimantas Aleksandravičius ėmėsi vienos sudėtingiausių sričių - portretinės fotografijos. Ši užduotis yra dar sunkesnė, nes jis fotografuoja žinomus Lietuvos kultūros ir meno veikėjus - aktorius, režisierius, rašytojus, muzikantus, žurnalistus, kritikus, žmones, apie kuriuos žiūrovai jau yra susikūrę savo įvaizdį.

 

Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.

 

Menininkų intelektualų portretų kūrimas fotografijos istorijoje turi gilią tradiciją ir pirmiausia siejasi su tokių iškilių meistrų kaip Felix Nadar, Man Ray, Hugo Erfurth, Gisele Freund, Inge Morath ar Tadeusz Rolke vardais. Skirtingai nei šiuos fotografus, A. Aleksandravičiaus su portretuojamaisiais nesieja nei artimi kontaktai, nei asmeninė draugystė. Nors jis nėra svetimas šiame pasaulyje. Privačioje savo kavinėje Panevėžyje, Algimanto galerijoje, nuo 1994 m. iki 1999 m. jis surengė ne vieną dešimtį personalinių dailininkų parodų, kūrybinių vakarų. A. Aleksandravičiaus fotografijų savitumas - tam tikra distancija santykyje su modeliu Prie savo herojų fotografas artinasi susikaupęs. Jie nerodomi kasdieniškose ar intymiose situacijose. Čia lyg sugrąžinama ankstyvosios portretinės fotografijos aura. Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas.

 

Ypatingas fotografo santykis su tema nulemia ir pačių paveikslų charakterį. Savo portretais autorius siekia sukurti kontrastą banaliai realybei. Žmonės, kuriuos įamžina, jo akyse yra ryškios asmenybės, išsiskiriančios nuveiktais darbais, pagaliau, nebijokim šito žodžio, kai kurie ir talentu. Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją. A. Aleksandravičius rodo savo modelius su beveik šiuolaikiška pagarba. Be vulgariai draugiško dažno šiuolaikinio žurnalisto tono, bet ir be kitų reporterių profesionalaus šalto objektyvumo.
 

Fotografas siekia išryškinti tuos charakteringus savo modelių bruožus, kurie nulėmė jų profesinį kelią ir sėkmę: susikaupimą, gyvybingumą, valią, tuo pačiu parodydamas ir jų užslėptas nuotaikas, jausmus, pažeidžiamumą. Gyvenimo pojūčio intensyvumas čia įgauna įvairių išraiškų. Vienuose portretuose koncentruojamasi tik į veidą, kituose žmogų charakterizuoja visa jo povyza ir gestai. Kai kada modelis fotografuojamas betarpiškoje dinamiškoje situacijoje. Daugelis paveikslų pasakoja savo istorijas.

 

A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.

 

Didžiausią dėmesį portretinėje fotografijoje A. Aleksandravičius koncentruoja į veidus. Išdidinti ir priartinti veidai įgauna monumentalumo ir dramatizmo. Fotografas nepataikauja savo modeliams. Jis neslepia fizinio bjaurumo, kaip ir senatvės, ligos ar alkoholio paliekamų pėdsakų. Kai kada jis negailestingas ieškodamas tiesos, o kartais net sutirština spalvas. Tačiau niekada neperžengia trapios ribos, susijusios su pagarbos praradimu.

 

Paradoksalu, bet patys drąsiausi ir ekspresyviausi jo portretai giliausiai atskleidžia asmenybių dydį ir sudėtingumą. Šis prieštaringumas suteikė ypatingą poveikį poetų Valdo Kukulo, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno, rašytojų Ričardo Gavelio, Juozo Erlicko, aktorių Eugenijos Šulgaitės, Donato Banionio, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus portretams. Šiuose portretuose atsiskleidžia labai skirtingas įvairių meno sričių atstovų santykis su fotokamera.

 

Atskirą grupę šiuo požiūriu sudaro žmonės, savo profesija susiję su scena. Fotografavimo seanse, kaip ir prieš publiką rampos šviesoje, jie patys režisuoja situaciją.

 

Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.

 

Su teatro ir kino žmonėmis yra susiję ir labiausiai kinemetografiški A. Aleksandravičiaus portretai. Tai teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo portretas prie baro menininkų grupėje ir dvigubi portretai kino režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, aktorės Eglės Gabrėnaitės ir režisieriaus Roko Ramanausko. A. Aleksandravičiaus savitumas - fotografijos kūrimas ne kaip "sustabdytos akimirkos", bet kaip įkūnijančios ilgesnę laiko sekvenciją. |o kompozicijos maitinasi iš kino meno išraiškos priemonių, kas mažai eksplotuota Lietuvos fotografijoje, bet nuo 1930 m. tapo labai svarbia tendencija Vakarų fotografijoje. A. Aleksandravičius perima panoraminį operatoriaus žvilgsnį interjere kaip fotografavimą iš arti. Neatsitiktinai jis beveik atsisako dienos šviesos ir dirba patalpose su dirbtiniu apšvietimu. |is pats keičia ir nukreipia šviesą slėpdamas nereikšmingus dalykus ir prikaustydamas dėmesį prie pagrindinių. Kartu šis jo apšvietimas labai gyvybingas. Šalia šviesos ir šešėlio kontrastų - šilta, švytinti, prisodrinta gilios juodos ar sepijos tonų šviesa. Dažnai ji ne apnuogina, o prisiliečia prie tamsos gaubiamo portretuojamojo.

 

Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.

 

Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.

 

Intelektualai ir menininkai Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, ir šiandien savęs dar netapatina su visuomene. Jie atstovauja radikaliai individualistinei pozicijai visuomenės atžvilgiu, save suvokdami kaip kritiškos ekonominių ar politinių negerovių pozicijos reiškėjus. Tai gali pasireikšti protestu, ironija arba užsisklendimu. Jų nonkonformizmas taip pat nukreipiamas prieš miesčionis ir naujuosius turtuolius. Iš esmės tai beveik netransformuota trečiojo dešimtmečio ekspresionistinė tradicija.

 

Dauguma A. Aleksandravičiaus herojų - vyresnio amžiaus, nemaža išgyvenę ir nuveikę žmonės. Dažnai jie yra tos pačios kilmės, išsilavinimo ir dalijasi bendra istorinės praeities ir permainų patirtimi. Fotografas juos sutinka ir įamžina ypatingu, nelengvu laiku, kai iš seno pasaulio jau pasitraukta, bet naujo gyvenimo taisyklės dar nesukurtos arba įsivyrauja jiems svetimos. Taip iš dalies formuojasi bendra rezignacijos gaidelė jų atvaizduose.

 

Apskritai Lietuvos kultūros ir meno veikėjų ciklas - itin melancholiškas. Į klausimą, kodėl taip yra, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad viskas vyksta dvigubai uždaroje erdvėje. Išskyrus muzikos atlikėjus ir vieną kitą menininką ar kritiką, dauguma mūsų meno ir kultūros veikėjų ne kosmopolitai. Jie nėra nacionalistai savo įsitikinimais, bet gyvena uždarą, giliau tik su Lietuva ir artimiausiu regionu susijusį asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Užsienio šalyse jie lankosi tik epizodiškai ir jos netampa nei jų studijų, nei gyvenimo etapų stotimis. Kultūrinio peizažo ir tradicijų vienalytiškumas suteikia saugumo jausmą, bet kartu varžo laisvę, kelia ankštumo pojūtį. Menininkų portretai atspindi šį dvilypumą. Tyloje aplink juos tvyro nerimas.

 

Šalia kultūros ir meno veikėjų portretų A. Aleksandravičius yra sukūręs fotografijų ciklų įvairiomis temomis, bet jį pirmiausia domina žmonės. Mes nerasime jo kūryboje peizažų, natiurmortų taip pat sukurta labai nedaug. Visai nėra ir abstrahuotų ornamentinių kompozicijų. Dėmesio centre visada yra atskira asmenybė arba socialinė įvairių visuomenės grupių panorama. Fotografas labai daug bendradarbiauja su naujais moterų, mados ar kultūros žurnalais Ieva, Ieva Bazaar, Laima, Laiko balsas, Cosmopolitan. Užsakytų fotografijų žurnalams yra kūrę ir daugelis šiuolaikinės fotografijos korifėjų, tokių kaip Martin Munkacsi, Irving Penn, Helmut Newton, Richard Avedon. Ši aplinkybė diktavo mados ir populiariosios muzikos žvaigždžių pasaulio persipynimą su meno įžymybių atvaizdais. Abi dažniausiai kraštutinai skirtingas grupes susieja plačiosios publikos susidomėjimas. Šios specifikos dėka panašaus charakterio yra ir A. Aleksandravičiaus fotografija. Patenkindamas gražių vaizdų ar vojaristinio smalsumo poreikius jis neretai sukuria išraiškingų kūrinių, savotiškų greit srūvančio laiko ir besikeičiančio skonio ikonų, susijusių su vietine terpe. Tačiau net ir tokioje moterų žurnalų fotografijoje A. Aleksandravičius neatsisako provokacijų. Taip 1998 m. jis sukuria ir publikuoja savo mažo miesto jau pagyvenusių populiarių, bet solidžių kultūros ir švietimo profesijos atstovių aktų seriją, kuri sudrumsčia visuomenės ramybę. Iš kultūros ir meno rato hermetiškumo A. Aleksandravičius ištrūksta fotografuodamas įvairius marginalinius ir socialiai opius gyvenimo reiškinius. Jis sugeba organiškai patekti į tokią terpę, kuri šiaip jau yra uždara fotografui.

 

Neatsitiktinai A. Aleksandravičius 1988 m. sukuria ciklą Kultūristai. Pats jis nuo 1984 m. iki 1991 m. buvo kultūrizmo treneris ir net metus yra treniravęs Lietuvos jaunimo rinktinę. Jis puikiai žino šios specifinės terpės taisykles ir moka jas atskleisti žiūrovui. A. Aleksandravičių domina ypatingas sportininkų santykis su savo pačių kūnu ir jo demonstravimas per varžybas ant pakylos. Dirbtinai hipertrofuoti kūno raumenys čia svarbesni už veidus, bet fotografas moka tai parodyti be parodijos.

 

A. Aleksandravičius geba patekti ir ten, kur fotografas iš viso yra nepageidaujamas. Jam pavyksta sukurti ciklą Vieno miestelio berniukai (1989-1996 m.) apie kriminalinio pasaulio pramogas. Prievarta pelnydamiesi pragyvenimui jaunuoliai šiose fotografijose geria ir linksminasi su laisvo elgesio merginomis. Tai, kad tie herojai restoranuose yra ypatingi, atpažįstame iš pačios situacijos vulgarumo Vyrai čia už baro ar biliardo stalo apsirengę, o moterys nuogos. Svaigulys ir aistros nekontroliuojami. Nuotraukos šiame cikle - lyg pasakojantys filmo sekvencijos kadrai.

 

Uždarų pensionatų, internatų ir ligoninių žmonėms su psichine negalia tema dar sovietiniais metais, kai tas buvo tabu, yra kūrę Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis ir Alfonsas Budvytis. Fotografų siekimas atskleisti žiaurumą ir alinantj skurdą šių bedalių įkalinimo įstaigose buvo traktuojamas kaip visuomenę demaskuojantis. Kai 1997 m. A. Aleksandravičius fotografuoja psichoneurologinį pensionatą Jotainiuose, buvusiame Zavišų dvare, situacija yra visai pasikeitusi. Pensionate ligoniai rūpestingai slaugomi, padaryta viskas jų likimui palengvinti. Jie naudojasi parku, užsiima saviveikla. Tačiau ir tokiomis sąlygomis tai ypatingo likimo žmonės dėl savo sunkios negalios.

 

A. Aleksandravičius čia eina panašiu keliu kaip Diane Arbus. Užuojautą jis suderina su negailestinga ligos atspindžio veiduose analize ir sunkių katatoninių laikysenos ir judėjimo sutrikimų studija. Čia, buvusiam dvare, verkiama ir juokiamasi kaip ir visur gyvenime, tačiau tuo pačiu viskas čia yra kitaip.

 

Vienintelis bruožas, siejantis šias skirtingas terpes su meno ir kultūros scena, yra tam tikras uždarumas savyje. Nors kultūros veikėjų vardai ir veidai yra plačiai žinomi per masinius mediumus, jų gyvenimas viešumoje taip pat varžomas vidinių taisyklių ir pateikiamas visuomenei pagal susiklosčiusias schemas. A. Aleksandravičius pabandė pažvelgti į juos giliau.

 

Algimantas Aleksandravičius. Lietuva. Meno veidai. Portretai, - Vilnius: Vaga,  2000.