Dovilė Zelčiūtė
Algimantas Aleksandravičius. Demonai ir Dievo ilgesys

***

Šviesiausios mūsų valandos, tamsiausios mūsų nevalandos...  Tyrasis, intymusis būties pažinimo laikas ir – aklybė, akivaras, nirimas į pragarmes. Išdavikiška, dehumanizuojanti baimė, nutrinanti žmogiškumą, ir – nebaimė, atviras žvilgsnis į bedugnę, prie kurios sverdėja menininkai – būties alpinistai. Visos šios teksto variacijos kaip debesys arba dūmai sukasi ratu apie fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus kūrybinį portretą ir temas, kurios migruoja per šio fotografo kasdienybės vaizdus.

 

Nušvintame ir vėl nyrame į ūkanas, į gelmes, kuriose mūsų skausmas, vienatvė, vaikiškumas ir nesaugumas raitosi iš nevilties ir iš baimės. Arba mėginame gintis butaforiniais ginklais, labiau imituodami kovą nei iš tiesų atkovodami savo laisvės teritoriją ar atstovėdami išplėstomis bemiegėmis akimis savo tiesas. Ir tik labai stiprūs žmonės drįsta atsimerkti esamybei, nemėgindami išsisukti arba suvaidinti, kad ji, esamybė,  – ne tavo gyvenimo dalis. Juk kur kas lengviau prisirišti prie būtojo arba būsimojo laiko.Čia visa tavo, svarbiausia yra tai, ką pats pasirinksi ir ką pavadinsi savastimi.

 

***

Užsispyręs v e i d o ieškotojas ir nuolat alkstantis jo šviesos, Aleksandravičius yra stiprus, nes ištveria kovą. Jis žvelgia į kūrybai atnašaujančių žmonių, jų santykių ir likimų perversijas, nemėgindamas gintis, tačiau ir nesitapatindamas su „pasaulio sielvartu“, nes kiekvienam kuriančiajam to „sielvarto“ ir taip jau per akis. Aleksandravičius neverkšlena dėl savo portretuojamųjų skausmo, nerodo jiems hipertrofuoto gailesčio ar užuojautos. Priešingai, jis tą skausmą dar labiau paryškina, sustiprina ir it chirurgas išplėšia diagnozę ar „ligą“ iš savo personažo sielos, išdidina ją ir menininko-humanisto santykiu tarsi dezinfekuoja žaizdą. Dvasinės žaizdos, kitaip tariant, sunkiasvorė Aleksandravičiaus personažų (o dauguma jų – žymūs, iškilūs žmonės, menininkai, rašytojai, mokslininkai) patirtis jo portretuose tampa neatrasta ar galbūt tik nujaučiama, numanoma vertybe.

 

Kaip ištveria pats Algimantas savo personažus, kaip, besiskverbdamas gilyn ir „skenuodamas“ sielas žvilgsniu bei transformuodamas į vaizdą, jis nepersiima totaliniu nuovargiu ir nesuserga „žmonių atmetimo“ liga, lieka paslaptis. O gal ir suserga, tik jo kūryboje to nepajuntu. Žmogus su savo sielos atspaudu – veidu – Aleksandravičiui vis dar tebėra ir paslaptingas, ir svarbus, lygiai kaip ir vertas pagarbos. Nepriklausomai nuo įvairių kadro niuansų ir sprendimų, kurie tik pagyvina (pagilina) emocinį portreto įspūdį. O juk pagal sukurtų portretų kiekį smarkiausias Lietuvos portretistas jau galėtų ir „pasisotinti“, kai profesinė patirtis kaip ir leistų tam tikrą manipuliavimą atrastomis meninėmis priemonėmis. Poetai tokius „atradimus“ netgi greitai ima ir pavadina stiliaus autentiškumu.Tačiau manęs nejaudina „priemonės“, o nuolat jaudina, stebina, pritrenkia vis atsinaujinantis ir k i n t a n t i s Aleksandravičiaus fotografijos menas: ir portretai, kurie „nebebijo“  išeiti į trumpo siužeto lauką – klasikinis retro kadras: sūnus, ir motina, sėdinti svetainėje ant senoviškos kėdės, orkestro dirigento ir smuikininkės veidai – dūmuose ar muzikos judesyje, nuotaka iš devynioliktojo amžiaus, ne popsinė, ne „rausva“ ar „limonadinė“, o plaukianti tamsoje – šokyje į savo likimą... Siužetai, vienokie jie ar kitokie, tik padeda atsiskleisti v e i d u i, kurio esmės, t.y. švytėjimo, ieško Aleksandravičius.

 

***

Kintantis kūrybos braižas – ar daug menininkų gali tuo pasigirti? Kintantis ne specialiai vardan kitimo ar iš paskutiniųjų stengiantis prigalvoti ką nors nauja, o todėl, kad pati Algimanto kūrybinė prigimtis nepakenčia stovinčio vandens. Taigi Aleksandravičiaus kūrybos principingas noras visąlaik laužyti įprastus ir ramius fotografijos kanonus padiktuotas ne paiko kūrėjo ekscentriškumo ar vaikantis pigių triukų, tačiau įkvėptas gaivalingos prigimtinės aistros nesustoti, o keliauti toliau. Žinoma, keliauti paskui tą žaltvykslę – kūrybos iliuziją, kuri manipuliuoja mumis, siūlydama amžinumą. Mainais už asmeninį gyvenimą.

 

Tik kas yra menininko asmeninis gyvenimas, ar jį galima atidalyti nuo kūrybos veiksmo? Iš Aleksandravičiaus žymiausių Lietuvos, Rusijos, Ukrainos menininkų ir kultūros šviesulių portretų, kurių kiekiu ir fotografijų emocinio poveikio intensyvumu drąsiai galėtų didžiuotis mažiausiai trys keturi kūrėjai (o čia gi – vieno žmogaus kūrybos mostas), sklinda geroji naujiena. Svarbiausia kuriančio žmogaus asmeninio gyvenimo dalis yra jo paties kūryba. Ir niekas daugiau.

 

Skaidrus ir vėjavaikiškas su debesų juosta virš galvos – poeto Aido Marčėno žvilgsnis. Štai  ant stogo švyti vieno iškiliausio Lietuvos poeto – Sigito Gedos veidas. Poetas šypsosi, šviečia, debesys jam už galvos, o fone – Vilniaus „dangoraižiai“.  Geda jau beveik danguje, linksmas ir giedras. [O lygindama Aleksandravičiaus indėlį (ir kūrybos charakterį) lietuviškajam fotografijos menui su, tarkime, lietuvių poezija, ant kitos svarstyklių lėkštės kaip tik ir „dėčiau“ S. Gedos kūrybą.]  

 

***

Kiaurai skrodžiančio fotografo Algimanto žvilgsnio geidžia ne vienas žmogus, tačiau ne mažiau ir bijo. Taip, kaip bijomasi ekstrasensų: o jeigu ir perpras kiaurai... Suprantu, kad kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime galime atstovauti kuriai nors „diagnozei“, pvz., „stropuolis“, „nelaimingasis“, „ligonis“, genijus“ ar „sukčius“, – tai tik siauri ir riboti apibūdinimai, kurie toli gražu neatitinka galimų žmogaus esmių, greičiau tik sukuria  panašoką portreto charakteristiką.

 

Aleksandravičius eina labai slidžiu ir pavojingu keliu: jis mėgina ištraukti į paviršių žmogaus sielos šviesą, atverti tą švytėjimo šaltinį, kuris maitina asmenybės šaknis. Ir tai atlieka juvelyriškai kruopščiai, neromantizuodamas, pernelyg nesutaurindamas savojo herojaus, o tiesiog žaibiškai perprasdamas žmogaus esmę ir ištraukdamas į paviršių visa, kas yra verta šviesos. O kas yra verta šviesos, Algimantai?.. Mes visi esame jos verti.   *** Mes visi esme jos verti, jei jau Dievas davė teisę čia būti. Ir pakilti, atsitiesti – niekada ne per vėlu. Kai žvelgiu į Algimanto portretus, jaučiu, kaip viltingas palengvėjimas siūbteli ir užlieja: niekur nepavėlavau. Šviesai atsirasti ir suskambėti žmogaus gyvenimo laiko turėtų pakakti. Gal ji atskubės pačią paskutiniąją gyvenimo dieną, gal netgi paskutiniąją valandą. Aleksandravičius, kliaudamasis ne tiek „mokėjimu“ dirbti, kiek menininko intuicija, kuri kūryboje dažnai būna lemtinga, portretuose į paviršių iškelia žmogiškąjį konfliktą: tamsos ir šviesos sandūra, arba –demonai ir Dievo ilgesys. Pro tirščiausius būties ir gaivalų patamsių dūmus, pro maištą. Pro mirusius žmogaus prisiminimų miestus ir pro beveik prarastą save – skverbiasi šviesa. Kuo ilgesys didesnis, tuo šviesos daugiau. Žvelgiu į Aleksandravičiaus naująjį fotografijų albumą „Švytėjimas“ ir... plūsteli gaiva. Nes lygiomis dalimis skamba ir kančios disonansai, ir harmonija. 

 

***

„Štai čia mes atsigręžkime į Algimanto Aleksandravičiaus fenomeną. Kūręs garsiausių įvairių šalių asmenybių, psichiškai neįgalių žmonių, nusikaltėlių ir šventųjų portretus, jis nuspėja, kas gali būti svarbiausia dabar fotografuojamame jo personaže kaip įtaigi fotografija, kaip žmogiškos prigimties studija ir kaip tos asmenybės atšvaitas. Į jį gali būti sudėtos įvairiausios ribinės vaizdo atomazgos – pasipūtėliškumas gali virsti verksmingumu, proto išpūsta kakta gali subliūkšti migreniniu nuovargiu, išdidumas persiversti į kaltę, o visuomenėje išpuoselėtas įvaizdis nusileisti iki begėdiško buitiškumo“, – teigia Virginijus Kinčinaitis naujajame Aleksandravičiaus albume.

 

Ir kančios disonansai, ir harmonija. „Į sveikatą, mirtie!“ – sako R. Vikšraičio fotografijų pasakojimai. „Į sveikatą, gyvenime!“ – oponuoja Aleksandravičius. Kūrybos liepsnos nudegintuose veiduose atsispindi kitokių išgyvenimų ženklai nei nudegintuose alkoholizmo (nors dažnai veiduose tai sulimpa į viena). Kūrybos nuovargis švyti, jis turi tą ypatingą geliantį pakylėtumą, kurio stinga bet kurios kitos rūšies nuovargiui. Menas pats savaime yra Dievo raiška, jos patvirtinimas, įteisinimas. Žmonės, kuriuos fotografuoja Aleksandravičius, būtų tai jo fotografijų albumo „9 aukštai“ , „Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio dramos teatras“ ar „Švytėjimo“, ar tiesiog preciziško Algimanto atvirukų – fotografijų rinkinio personažai, jie susaistyti ne tik vieno ir to paties fotografo darbo. Šie veidai visam laikui suverti ant šviesos vertikalės. Kaip pavyko rasti tas dureles, kurias atidarius, toji šviesa plūstelėjo – portreto meistro ir kovotojo su tamsos demonais paslaptis. Juokinga sakyti, kad portreto kūryba – kova. Tačiau taip yra. Ir pirmiausia – kova ne su „objektu“, o su pačiu savimi. Tam, kad prisikastumei iki šviesos šaltinio, neužtenka įkalbinėjimų ar užkalbėjimų. Reikia beprotiškai jos geisti, reikia jos trokšti taip, lyg nuo to priklausytų tavo paties gyvenimas. O argi jis ir nepriklauso?..  

 

***

Paskui ką keliauju drauge su Aleksandravičiaus švytinčiais puslapiais? Įkandin skeliančios ir akmenis galinčios pajudinti jo portretų žvilgsnių jėgos. Demiurgiškasis Ukrainos poeto Dmitro Pavličko žvilgsnis, jo keistas tarsi nefotogeniškas, o toks akį traukiantis veidas – burtininko, mago, užkalbėtojo... Prisimenant poezijos pirmapradę paskirtį – užkalbėti gamtos stichijas, jas nuraminti ir atitolinti nelaimes, tasai pranašiškas Pavličko dramatizmas prikausto ir įtempia. Kaip ir nepaprasta aktoriaus Bogdano Stupkos žvilgsnio įtaiga. Šiame teatralo portrete, regis, ne mažiau už akis švyti ir artisto... kakta. Apskritai nepamenu, kada ir kur mačiau tokį energetiškai stiprų portretą kaip šis. Einu paskui tą žvilgsnį, nes jame pulsuoja ne tik jėga, bet ir siaubingas demoniškas gaivalas...

 

Keliauju paskui režisierių Eimuntą Nekrošių, – kokia netikėtai šilta ir intymi ši nuotrauka, kur mums leista pabūti vieno didžiausių šių laikų teatro menininkų namuose... Knygos, prietema, senoviška kėdė, ant jos – jauno vyriškai stipraus kūno ir šimtamečio nuovargio bei sunkiasvorės patirties veidas. Režisierius – „šventikas“, režisierius – pasaulio lakmusas, jo veide švyti lamos išmintis.

 

Tačiau skausmo pliūpsniai, baugios ir paslaptingos portretų žvilgsnių gelmės stipriai kontrastuoja su kitu lygiaverčiu šio albumo lygmeniu – gamta. Paradoksas, bet Aleksandravičiaus „Švytėjime“ stichijai, demoniškumui ir chaosui atstovauja žmogus, o harmonijai, ramybei, lengvumui, tvarkai – preciziškas miesto ir žmogaus suglaudimas (Gedimino prospektu dalykiškai sau žygiuoja tvarkingas miestelėnas, nuotraukos fone – gatvės muzikantas su akordeonu, – „prancūziškas“ kadras) ir – gamta. Ji Algimanto fotografijoje – kaip išsigelbėjimas, kaip atokvėpis ir didžiausias kontrastas tam, ką kančiai paaukoja patsai žmogus: ramybę, pasitikėjimą, šviesą.

 

Tiek daug šviesos – dosnios, lengvos, paprastos – Aleksandravičiaus gamtoje, tuose puriuose debesyse, kurie nepaklūsta niekam, tik vėjui, kurie tarsi dangaus pasiuntiniai primygtinai nureikšmina sunkiasvorius portretų žvilgsnius. Kas susigalvojo kančią? Gamta? Dievas? Žmogus? Manau, kad gamta pati savaime neskatina kančios. O žmogus ją ne tik pažįsta, bet ir prisijaukina. Algimantas lygina švytintį žmogų ir švytintį dangų: nenuostabu, kad dangus „nušvinta“ kur kas greičiau, lengviau ir noriau, negu žmogus. Gamta švyti pati, žmogus – tik perlipdamas patsai save, savąjį ego. Nes skausmo deklaracija (netgi ir meno forma) taip pat yra ego išraiška. 

 

***

Kopėtėlės į dangų, į debesis. Susikaupk ir lipk. Nieko nelaukdamas. Arba sėskis šalia savo motinos ar tėvo ir paveiksluokis, kad visados atmintumei, kada ir su kuo esi geriausias.Skrisk į Amsterdamą, į Ciurichą, į Indijos ašramą, kad lėktuvu remdamas debesis žvilgsniu dar užgriebtumei tamsiai apsivilkusį poną, skubantį, sunerimusį, rūpestingai traukiantį paskui save lagaminą ant ratukų... Galbūt jis pavėlavo lėktuvą ir... praleido savo švytėjimą?Žvelgiu į Ventės Rago švyturį ir raminuosi: atrasiu namus. Jei tik šviečia ištolo švyturys – tvarkos, žemės ir namų sergėtojas, su gaivalais įmanoma susitvarkyti.

 

***    

Dievo ilgesys...

Aleksandravičiaus gaivališkoje fotografijoje gražiai skamba tercija: Dievo, gamtos ir žmogaus. Ir nepaisant (arba kaip tik – tuo stebintis) kanonus laužančios, iš kraštų ir visokių rėmų išsiveržiančios, nuolat kintančios Algimanto meno stilistikos, jo fotografijos esmė yra stulbinančiai švari ir tyra. Aleksandravičius kaip kūrėjas remiasi į pamatines vertybes. Gal ir paradoksalu, tačiau Dekalogas jo „Švytėjime“ (o ir didesnėje kūrybos dalyje) nepamirštamas nė akimirką.

 

Todėl ir paliestieji švytėjimo it laidininkai jį „transliuoja“ kitiems. Netgi kai susitikimo vieta – tik paprastas, bet toksai paslaptingas Komaro dvaras. Ar jūs ten buvote?.. 

 

***

Čia visa tavo, svarbiausia yra tai, ką pats pasirinksi ir ką pavadinsi savastimi.

 

 

Esė iš knygos Dovilė Zelčiūtė. Mirties kilpa lietuvių fotografijoje. - Kaunas: VšĮ Savaitraštis Nemunas, 2007.