Danutė Šepetytė
Bandymas nutraukti Algimantą Aleksandravičių

Išgarsėjęs ryškiausių asmenybių nuotraukomis Algimantas šiandien pats yra viena iš jų. Per Vėlines atšventė pusės amžiaus jubiliejų ir perėjo, jo žodžiais, jau į kitą amžiaus lygą. Joje nebėra kompleksų, bet jau reikia susirūpinti atmintimi (šmaikštumas yra jo antrasis prigimimas). "Vieni sako, kad piktas, kiti - labai nerimtas, o aš esu ir piktas ir labai rimtas, - rikiuoja fotografas, - rimtai žiūriu į darbą, kurį dirbu nesvietiškai rimtai".

 

Jo nenervina, jei šį darbą pavadini nuotraukomis ir nereikalauja, kad juos vadintum fotografijomis, jį patį - fotomenininku būtinai. Fotografo statusas jam visai patinka, nes jaučiasi foto "grafas", o ne kažkoks "sumautas menininkas", į kurį pasaulyje nežvelgiama rimtai. "Net būdamas utėliuku gali sau pasagas pasikalti, - juokiasi, - ir nors niekas nemato, bet girdi ir ieško, kas kaukšena pašaliais..."Veiksmažodis "nutraukti" jam irgi įdomus, ypač kalbant apie moteris, bet jeigu aš bandysiu nutraukti jį patį - nebeaiškins, tiek jau to. Drovumo pėdsakų jis dar turįs, nors dabar be jokio išgąsčio prieitų prie bet kokio rango pasaulio įžymybės. Bėda tik, kad dar nemoka jų kalbos.

 

Egoizmas

 

Jis kaip buvo taip ir liko egoistas. Savanaudis kaip ir mes visi, bijantys to ištarti garsiai. Jis nebijo, nes jam ne per labiausiai rūpi mūsų nuomonė ir apie jo kūrybą, na, nebent prapliuptume liaupsėmis arba būtume profesionalai, kurių bendrija jam svarbi. Na, perdedu šiek tiek, kaip ir jis.

Lietuvoje tarp fotografų regi jis ir konkurencijos, ir pavydo, ir pats yra žmogus, kartais pavydįs stipriems. Matyt, tai būna retai. "Tai normalu nesvietiškai ir tikra, bet aš nelakstau su kastuvu ir nerausiu duobių, kad jie kojas išsinarintų, o nieko nelaukdamas pasveikinu su laimėjimu ir man išsyk lengviau. Likęs su pavydu įjungtum susinaikinimo programą, tuo tikiu, žinau."

 

Giliausiu Algimanto įsitikinimu, jei menininkas - ne egoistas ir ne savanaudis, jo paprasčiausiai istorijoje nėra. Menininkai niekada nebuvo kuklūs ir jis - ne išimtis. Su šiokiu tokiu apmaudu pareikš, kad darydamas Lietuvos tūkstantmečio veidus aptikęs, kiek Lietuvoje būta nugesintų aukščiausio lygio fotografų, kuriems dabar po 60 ar 70. Sakosi supratęs, kad fotografijoje panašiai kaip dailėje yra: kai jaunas perspektyvus kūrėjas pasiekia tam tikrą lygį, prasideda "šienapjūtė" ir jis turi būti nepaprastai stiprus, kad atsilaikytų prieš įsitvirtinusių frontą. "Sakykim, dėl konkurencijos penki šeši vyrai neįsileidžia daugiau nieko, o perspektyvieji per silpni kovot. Vadinasi, vyrai, jei neduota jums muštis, jei negalit griebtis špagos ir žudyti, kalbu perkeltine prasme, jei net negalit pasakyt stipresnio žodžio ar pasiųsti ko į "tolumas", vadinasi, jūsų vieta ten ir yra, nes gyvenimas mus kasdien bando ir bandys. Bet, tikiu, kad Lietuva kaip krepšinio, taip ir gerų fotografų kraštas buvo, yra ir bus. Čia nemažai pavydo, muštynių ir aistros, kad užaugtų ne vienas geras fotografas. Kad kaip koks spermatozoidas prasimuštų pro kliūtis".

 

Spardymas

 

Algimantas stiprus, be jokios abejonės. Nors nesigiria, kad būtų kam įspyręs. Atvirkščiai, sako esąs tolerantiškas ir gerietis, ne vienam padėjęs; tik jį patį spardę visados. Juokauja, aišku. Pabandytum. Sako visad buvęs toks storas ir sunkus, kad protingi jį apeidavę iš tolo, o tie, kur spardė, patys nukentėjo, nes maža pasakyti, kad muštynės - blogis. Jos blogis abipusis. Po muštynių skauda raumenis. Na, o protingas priešas jam - autoritetas, nes nesimaivo, rėžia tiesą į akis: "jis augina, jis tikrai augina". Prašomas pasakyti bent kelis, kurie augino, išsigina juoku, kad bandau iškvosti apie priešus.

 

"Jei mano charakteris būtų kitoks, turėčiau savo aplinkoje daug šiltų gerų žmonių, bet kadangi vis lepteliu ką nors, nors ir suprasdamas, kad atleista nebus... yra taip, kaip V.Vysockio dainoje: "Vozvraščajutsia vse, krome lučšich druzej, krome samych liubimych i priedanych ženščin". Iš pradžių būna skaudu, paskui numoji ranka, matyt, taip turėjo būti".

 

Muštynės

 

Niekada neteko sutikti Algimanto žmonos. Žinau, kad ji yra, žinau, kad ji - šauni, kad išmintinga. Jau pripratusi, kad Algimantas viešumoje dažniau rodosi ne su ja, o meiluže - taip jis vadina fotografiją. Nors šią kartais pavadina ir žmona. Žiūrėdamas į akis be jokio sąžinės graužimo sako skriaudžiąs ją po 16 valandų kasdien, - tiek laiko jam atima fotografija. Ir pasiteisina, kad beveik visi fanatikai skriaudžia savo šeimą. Galiu paliudyti: vakar, kai išsiskyrėme, grįžo ne pas žmoną, bet į savo dirbtuvę. Pas Pikaso. Turbūt tai vienintelė esybė, galinti užsikarti jam ant galvos. Ir sena Algimanto simpatija. Prieš gerą dešimtmetį mačiau jo nuotrauką, kur kažkokia murka buvo užsiropštusi jam ant skrybėlės, dabar - Pikaso, siamo katinas, diktuoja savo taisykles. Demonstratyviai susirango ant šeimininko kepurės, atsainiai švystelėtos ant kėdės. "Jis mano draugas, - juokiasi A.Aleksandravičius, - uogienės stiklainį kartais numeta, sudaužo, kartais savo daiktų nerandu. Viskas jam leistina daryti, bet prie "kompo" daugiau nelenda, nes kartą buvo mestas į sieną. Sakau jam, Pikaso, suprask, juk mudu menininkai esam, nedrįsk lįsti prie kompiuterio".

 

Žudymas

 

Dirbtuvėje, kurios langai užtamsinti, fotografas praleidžia laiko nemažai. Jis retai eina i parodas, dar rečiau žiūri kolegų pristatymus. Jam sako nelabai įdomu. Net savo parodą, kai iškabina, greit pamiršta, negrįžta prie jos, tik kas kartą pasitikrina, į kurią pusę nueita, kokios klaidos, kokie taisytini momentai. Aiškėja jam tada kryptis, kurią gali pamesti nuotraukas darydamas. Kiekvienąkart po parodos mano paeinąs myliniu batu į priekį. Paskausta akys nuo kompiuterio, bet Algimantas dažnai nejaučia: "Mane pagavęs siautulys, aš negaliu sakyt, kad aš kaifuoju, aš maudausi tame, jaučiu, net mazochistinį džiaugsmelį dirbdamas. Man labai patinka, mano fotografija nudžiugina kaip mažą vaiką, nes praktiškai darai darai, bet retai kada džiaugiesi. Kita vertus, gerai, kad nepatinka. Reik išsigryninti ir... žudyti nuotraukas vieną po kitos. Tai aš apie savo kūrinius kalbu. Šiuo aspektu juo bjauresnis, tuo esi stipresnis. Esu įsitikinęs".

 

Baimė

 

Retai kada pažiūri televizorių, jam jis irgi neįdomus. Na, prisipažins, prieš kelias dienas buvo atsukęs "Panoramą", kadangi rodė jį parodoje, o šiaip, jei pažiūrės, bematant suims nervai, kad Lietuvoje viskas blogai; jis ims bijoti, kad gali užpulti rusai, kad baltarusiai su atomine elektrine pasienyje išdusins kaip žuvis, - jis įsitrauks į užterštą kanalizaciją ir jį apims toks pyktis, kad dirbti negalės. "Dabar aš sau tykiai su nuotraukytėmis plušu, išsiretušuoju kokią gėlę, ir man ramu..." - kiekvienąkart juokaudamas žemaičiuos.

 

Nors gėlytės ir "seilinimai" - ne jam. Ir apie lietuviškus aktus jis turi kategorišką savo nuomonę. Kvailystė, anot jo, kai rimti vyrai pradeda juos fotografuot. Na, anais laikais, buvo kita kalba, tada aktai buvo naujiena, nes "niekas moters plikos nebuvo matęs, išskyrus lovoje ar tamsiam krūme gegužinėse".

 

Noras

 

2003 metais Rusijoje, kai jis lankė iškilius menininkus ir darė jų portretus, buvo gatavas įsižeisti, pavadintas lietuviškos fotografijos atstovu ir tęsėju. Nieko panašaus, priešginiavo, jis niekur nieko nesimokė, buvo sportininkas (kultūristas), verslininkas, mokėsi pats iš savęs, jokio mokytojo šioje srityje nepažinęs. O rusai jam kaip argumentą - juk jis augęs ne dykumoje, o toje terpėje, jis esąs iš ten ir jis esąs stiprus. Dabar sako nebesiginčytų dėl to, gal labiau įtikintas antrosios teiginio dalies, nors Nacionalinės literatūros ir meno premijos jam vis nepavyksta gauti. Provokuojamas atšauna: "Taip, anksčiau labai norėjau, paskui sumečiau, kad panašiai išeina kaip su politikos naujienomis: pradedu norėti ir nebegaliu dirbti. Tai, Viešpatie, sakau geriau aš dirbsiu ir nebenorėsiu. Kai šitą dilemą išsprendžiau, šiemet pasakiau, kad man nereikia. Aš jau turiu visokių premijų prisirankiojęs, vistiek su jomis išeiti net į parduotuvę, negaliu. Esu pagerbtas ordinu prie V.Adamkaus, riterio ordinu iš Nyderlandų karalienės rankų, bet nebent sėdėdamas namie su jais parepetuočiau priešais veidrodį, kad pajusčiau visą svorį. Tik, žinoma, kiekvienas apdovanojimas egzaminuoja, yra žmonių, kurie po to negali dirbti kelis mėnesius. Mano procesas nenutrūkstantis. Vakar paroda, šiandien gimtadienis, ryt jau fotografuosiu kažką. Labai norėčiau nufotografuoti Fidelį Kastrą, žiauriai norėčiau, išskirtinis žmogus. Daug įdomių asmenybių yra žemėje, tiesa?".

 

Tiesa. Algimantas - vienas iš jų. Sulaukęs 50 metų vis dar nežino, koks esąs. Vis dar tikisi sužinoti. Nors tiksliau pasakius, jam ir tai neįdomu. Jis vis dar eina savo universitetus - per žmones, per formas; per istoriją, per pilis... Ir aš savo kuklų bandymą nutraukti, t.y., padaryti Algimanto nuotrauką, baigiu.

 

Keli faktai

 

Algimantas Aleksandravičius - dešimties fotografijų albumų autorius. Svarbiausi ciklai: “Beprotnamis arba Zavišų dvaro gyventojai”, “Portretai”, “Nobelio premijos laureatai Lietuvoje”, “Rusijos žvaigždynas”, “Pasibalnojęs debesį”, “Nyderlandų karalienė Beatrix” ir kt.

 2003 m. pripažintas geriausiu Europoje portretistu, apdovanotas Vyriausybės premija. 2007 m. apdovanotas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu, 2008 m. - Nyderlandų Riterio ordinu.

 Šiuo metu Vilniuje veikia dvi jubiliejaus proga atidarytos parodos: “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžiai” Rotušėje ir “Renovatio” (fotografinis dienoraštis) “Prospekto galerijoje”.

 

 Algimantas apie parodą "LDK atspindžiai"

 

Ją darant toks smalsumas atsirado. Įsivaizduokit, Sapiegų rūmai, statyti 1610 metais Alšėnuose: iškasti du didžiuliai ežerai, kurių dugnai buvo iškloti plytelėmis; arba Ružanų bažnyčia, kur XVII amžiuje buvo mūsų Katedros lobynai slepiami. Supranti, kad fotografuoji tą laikotarpį, kai labiausiai klestėjo Lietuva. Prieini prie Krėvos pilies - vien akmenys, nieko ten nėra, bet galvoji, gal čia Kęstutis šlapinosi, gal ant šitos sienos Vytautas sėdėjo galvodamas, kaip pabėgti... Prisiliečiau prie Krėvos akmenų.

 

Dienraščio"Respublika" priedas "Julius/Brigita" 
 
2010 m. lapkričio 7 d.