Danutė Šepetytė
Žemaitis A.Aleksandravičius bus aukštaitis

 

Pasibraižęs Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pakraščiais, prieš dvejus metus priglaudęs ir Nacionalinę prie vis gausėjančių apdovanojimų šūsnies (matyt, ir B.Buračo premija jam klius), fotografas Algimantas Aleksandravičius parėjo Lietuvon su dar viena nacionalinės premijos verta knyga, švelniu kaip prisipažinimas pavadinimu - „Žemaitėjė - mona meilė“. Parėjo, regis, ilgam - jo laukia dar Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija...

 

- Senstat, Algimantai, ar ką?..

- Tai yra neišvengiama. Tik nelabai dėl to jaudinuosi: jeigu neinu, tai riedu...

- Žemaičiuojat, nebesikratot sentimentų...

- Niekada nesikračiau sentimentų. Visados buvau romantikas. Visada sakiau: romantizmas reikalingas pradinei būklei, status quo, o paskui turi užlenkti kojas, spardyt sau į užpakalį ir matematiškai mąstyti, nes kitaip seilina bus viskas. Aš taip sakydavau net prieš dvidešimt metų. Romantizmas yra vežamoji, stumiamoji, traukos - visokia jėga.

- Štai šalia pirmos albumo nuotraukos - krucifikso Tytuvėnų bažnyčios prieangy - rašote: „Po to, kada nors, jei bus leista priartėti prie Amžinosios Šviesos vartų, tikrai žinosiu, kad neišvengiamai susitiksiu savo Viešpatį...“ Duodate užuominą, kad čia turėtų būti itin asmeniška knyga.


- Knyga skiriama žemaičių krikšto jubiliejui, bet, kaip matote, stengiausi neperlenkti su krikščioniškais aspektais. Iš kelių šimtų Žemaitijos bažnytėlių knygoje yra gal tik keturios, na, dar rasite vieną kitą koplytėlę, gal šventovės fragmentą, gal kokį nors arkliuką, besiganantį palei Šiluvą. Gal vienas du atvartai, kur meldžiasi žemaičiai, arba šviesa, krentanti pro bažnyčios langus... Bet aš išfotografavau visas bažnyčias, kapinėles, - oi oi kiek aš visko turiu pripaveikslavęs... Na, o kūryba visados asmeniška. Nieko nėra intymiau už kūrybą. Kažkas yra pasakęs, kad paroda ar viešas savo eilių skaitymas prilygsta dvasiniam striptizui. O aš čia dar pabandžiau rašyti. Kažkas stebisi, nes beveik niekas nežino, kad rašau. Atmetus tai, kad paauglystėje kūriau dainas su gitara, būdamas Kristaus amžiaus, kokių 33 metų, rengdamas pirmąją personalinę, atsimenu, parašiau tokį esė. Kai gavau nacionalinę premiją, Panevėžio fotografijos galerija, išlaikiusį jį tuos metus, man dovanojo. Dabar jau esu surengęs per šimtą personalinių parodų.

- Sulaukus pripažinimo ir „striptizas“ nebe toks baisus - ar todėl tokia knyga negalėjo rastis anksčiau? O gal vis dėlto galėjo?

- Gal aš nebuvau pribrendęs... Galvoju, kad viskas gyvenime vyksta palaipsniui, kaip knygų skaityme. Kol mažas knygose ieškai siužeto, praleisdamas ilgesnius gamtos ar jausmų aprašymus, dabar tiesiog mėgaujiesi, kaip autorius, pavyzdžiui, aprašo kalną, koks metaforų ir prasmių žaismas. Kai perskaičiau Antaną Kalanavičių, supratau, kokia graži mūsų kalba ir kaip aš vis dėlto jos dar nemoku. Fotografuodamas Žemaitiją, tiek gamtą, tiek pastatus, stengiausi fotografuoti išraiškingai, juos kiek sudvasindamas ir, gal nekuklu sakyti, pastebėjau, kad galiu būti ir peizažistas. Mano credo yra Sigito Gedos žodžiai: jei nori ką nors pasakyti nekasdieniško, skolinkis akis iš paukščio ar žvėries. Ne visados išvengiu pasikartojimų su savimi, o jei padaręs gerą darbą, sumetu, kad jis lyg ir kažkur matytas, be gailesčio ištrinu, kad niekur jo neliktų, kad niekam nekiltų minties, kad kažką iš kažkur būsiu nusižiūrėjęs.

- Fotografijų knygoje „Žemaitėjė - mona meilė“ yra nuostabių vaizdų, garsių žmonių sodybų, iš to regiono kilusių iškilių asmenybių portretų, vičvienaitį kartą sutiktų žemaičių. Tyčia nerodėt jokios bjaurasties?

- Aš rodau tokią Žemaitiją, kokią ją ir norėčiau matyti arba kokią ją matau be tų negatyvių dalykų, kurių ir taip yra visur. Stengiausi ir vieną kitą šeimą pasigaut, bet nelindau į jų pirkias su kamera, nes supratau galėsiąs tik vieną dvi nuotraukas panaudoti, - viso Žemaitijos genofondo neapžiosi. Penkis, gal dešimt tūkstančių fotografijų turėjau, o kai knygon dėjau, apsiribojau gal tik keturiais šimtais. Bet aš vis tiek parodau ir sugriuvusius namus, parodau kieme žaidžiančius murzinus vaikus; jie man labai gražūs, neįsivaizduoju sterilios vaikystės su kaklaraiščiukais... Bet aš nenoriu negatyvo, aš nuo jo apskritai esu pavargęs. Aš niekaip negalėčiau fotožurnalistu dirbti, nes man nepatinka, kai reikia žmogui įvanoti, įgelti jam į šonkaulius. Kai reikia lįsti žmogui į nešvarius skalbinius, knaisiotis po juos, kai reikia rodyti, kaip žmogus kenčia ar yra suniekintas, sudirbtas, nesvarbu, ar tai būtų menininkas, ar negarsus pilietis. Man tai nepatinka, atvirai sakau, bet vis dėlto manau, kad mano knygoje nėra suseilintų arba perdėtų dalykų, kurių nėra ir negali būti Žemaitijoje.

- Albumo herojai eina, žaidžia, stovi, žiūri... Geriausio portretisto klausiu, kada žmogus labiausiai atsiskleidžia. Kai ilsisi? Kai dirba?..

- Tada, kai jis būna savimi. Darydamas portretus prisigalvoju įvairių žaidimų, užduodu klausimų. Gal esu apie du šimtus žmonių taip paveikslavęs, Rusijoj ir Lietuvoj, ir Ukrainoj, ir galiu paliudyt: užtekdavo Sigito Gedos paprašyt prie posmo pridurt kokią eilutę, ir jam jau įdomu, ir jis jau dirba, nebegalvoja, kaip atrodo. O aktoriui, kai pasakai, jis ima vaidint ir nežino, Otelu ar Severiute apsimest. Aktorių reikia fotografuot, kai jis mokosi tekstus, kai dažosi prieš veidrodį (jis ar ji), kai rengiasi ir tikrina, ar rankogaliai tvarkingi, - tada nuoširdūs būna jie.

- Lietuvai pamaži tampant dvasine provincija, jūs tyčia ar netyčia atsukat mūsų akis į paveldą, istoriją, į tautai nusipelniusias asmenybes, - tarytum sakydami, kad šiandien atramos turėtume ieškoti būtent ten, tam dvasią palaikančiam tvarume...

- Atvirai sakant, negalvojau apie tai. Kad knygą dariau su didele meile, tas tiesa. Norėjau, kad pasijaustų Žemaitijos dvasia, užtat knygoje yra ir tarnautojų, ir paprastų žmonių, ir net politikai sudėti; iš politikų imu tik prezidentus, ir jei yra iš ten kilęs koks premjeras; patinka, nepatinka, nesuvedinėju sąskaitų. Politiko kaily būti nenorėčiau, bet padariau juos pagarbiai, ir viskas. Gyvenime laikausi principo nesielgti su kitu taip, kaip nenorėčiau, kad jis elgtųsi su manimi ir nesivadovauti ambicijomis. Dėkoju Dievui, kad bent taip mąstau, kad esu tam kelyje, nes ne visada man tai pavyksta, būna, sukyla žemiškas apmaudas ar pyktis, visos žmogiškos nevertybės, nuodėmės, ir vis tiek ką nors negero kitam pasakai...

- Kurdami šitą knygą gal pasijutote labiau žemaitis?

- Visas vasaras kaime praleidau Žemaitijoje ir iki pirmos klasės kaime šalia Klaipėdos gyvenau, bet dabar stengiuosi pasijust stipriu aukštaičiu, kad knygą apie Aukštaitiją padaryčiau ne prasčiau. Manau teisę tam turįs - trisdešimt metų Aukštaitijoje praleidau. Kūrybine prasme mano lopšys - Aukštaitija, ten pradėjau fotografuot; biologine prasme mano gimtinė - Klaipėda, nesimaivydamas tai sakau. Jau pradėjau ruošti namų darbus, aiškinuosi, kas aukštaitis, kas ne. Ruošdamas Žemaitijos namų darbus, sau padariau daug atradimų. Pavyzdžiui, niekad negalvojau apie Žemaitę, kad ji, kaimo moteris, gyvulius pargindama parjoja arkliu, arba vaiku nešina nueina į šokius, įduoda kam jį į rankas ir šoka ligi paryčių. Įdomių dalykų galima surasti apie asmenybes. Ir ne vien tik apie jas. Ieškodamas žinių apie Kalnalį, yra toks miestelis Žemaitijoj, vienu sakiniu perskaičiau, kad M.Valančius jį aprašė savo kūrinyje. Nepatikėsit, kokį malonumą pajutau skaitydamas „Palangos Juzę“. Radau rašytojo žodžius apie Kalnalį ir perkėliau juos į savo knygą.

Prieš kelias dienas Panevėžio bibliotekoje pristatinėdamas „Žemaitiją“, užsiminiau apie savo planus, ir kitą dieną daug kas skambino, žadėdami prirodyti gražiausių vietų ir žmonių. Jau pavardes keturių šimtamečių sužinojau ir kur gyvena jie, žinau. Jau Svirskio kryžius nufotografavau Tėvo Stanislovo gimtinėje, G.Petkevičaitės-Bitės tėviškėj tarytum miniatiūrą pasidariau gražų darbelį, galvoju, gera pradžia. Galvoju, kad kitų metų rudenį ir „Aukštaitija“ turėtų būti pasiųsta į spaustuvę. Juo labiau kad čia viskas arčiau. Po Žemaitijos atrodė, kad būsiu visus didžiuosius Lietuvos žmones albuman sudėjęs, bet, žiūriu, jų ne mažiau, pavyzdžiui, Suvalkijoje (J.Basanavičius, J.Jablonskis, V.Kudirka, Just.Marcinkevičius,

D.Kajokas...), gali vardint ir vardint dzūkus - V.Krėvė, M.K.Čiurlionis, aukštaičių ilgas sąrašas L.Stuoka-Gucevičium tik prasideda...

- Kas Žemaitijoje jus labiausiai pakerėjo?

- Daug kas. Didelį įspūdį padarė didžiulis Vaclovo Intos akmenų parkas, ten mokinukai randa užuovėją per pertrauką ar išleistuves, labai geras laukas, man jis labai patiko. Nepadarė įspūdžio Orvidų sodyba, gal dėl to, kad paties Orvido nebėr. Galingą aurą pajutau ne Maironio, bet Lazdynų Pelėdos sodyboje, gražesnės nesu matęs: bičių aviliai, alėjos, jurginai, bijūnai, tikros kaimo gėlės... Pernai, fotografuodamas Žemaitiją, sutikau pačius įspūdingiausius Naujus metus. Buvau nutaręs gruodžio 31 dieną darkart pervažiuoti Žemaitijos miestelius, pažiūrėt, kaip jie papuošę eglutes, ir lygiai dvyliktą atsidurt Palangoje. Važiuoju, apytuštės gyvenvietės, miesteliai, nyku, žmonių nėra ir girliandų beveik nėra, išskyrus Plungę ir Telšius, Palangą, kur eglutės buvo gražiai išdabintos; nuėjau ant tilto Palangoje - kaip silkių statinėje žmonių. Juos prieš šaunant nuo tilto fejerverkus pradėjo raginti ir gražiai stumti kranto link, o aš apsimečiau žurnalistu ir man leido pasilikt. Tai buvo patys įdomiausi Naujieji mano gyvenime: į vieną pusę pasisuku, fotografuoju fejerverkus, atsisuku į kitą, fotografuoju minią. Tarsi kabojau virš vandens, ore - vienoj pusėj buvo visa Lietuva, kitoj pusėj - visas pasaulis...

- Kaip ir jūsų knygoje: jos pradžioje Kryžius, pabaigoje - Konstitucija (yra jūsiškis autoportretas užrašo „Konstitucijė“ fone). Kaip logiška, Algimantai: tereikia tikėjimo, tereikia veiksnios Konstitucijos, ir tautos dvasia, kuria jūsų knyga alsuoja, bus išsaugota...

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

2013 12 15