Agnė Narušytė
Iš fotoalbumo
Algimantas Aleksandravičius. Devyni aukštai. - Vilnius: Nacionalinė knyga, 2002 
TRANSFORMUOTI KŪNAI

1987 m. sukurtame nedideliame cikle fotografas Algimantas Aleksandravičius užfiksavo keistas jungtis, pastebėtas senose kapinėse: geležinės tvoras virbai įaugo į medžių kamienus. Tiksliau, atvirkščiai -medžiai apaugo geležį. Šiose nepaprastą reiškinį vaizduojančiose nuotraukose nesunku įžvelgti natūras ir kultūros susidūrimą ar susijungimą ir stebėti, kaip natūra įveikia kultūros statomas kliūtis, kaip bando įveikti pačią kultūrą. Kita vertus, metalas gyvame medžio kūne yra lyg žaizda ar bent jau žeidžiantis įnagis. Metalui prisilietus, medis keičia pavidalą, gumbuojasi, raitosi lyg bandydamas išsisukti nuo šalto paviršiaus ir tampa panašus j invalidą. Tai į gamtos gyvenimą įsijautusio žiūrovo animisto apmąstymai. Modernistine daile užsikrėtusi akis pastebėtų, kad metalas veikia medį ir kaip formų kūrimo katalizatorius. Taigi atlieka estetinę funkciją. O pačiam metalui - nieko, jis nejautrus medžio apsikabinimams. Tokios mintys kyla žiūrint j nufotografuotą fenomeną. Autoriaus žvilgsnis liko neutralus, o jo įsikišimas į vaizdą - minimalus. Atrodo, fotografas tik padarė tai, kam ir buvo išrasta fotografija - tiesiog užfiksavo, ką mato - keistą faktą. Bet fotografijoje tas faktas tampa iškalbingas. Šis ankstyvas ciklas tarsi nubrėžia būsimas Algimanto Aleksandravičiaus temas, jo fotografiją veiksiančias opozicijas. Čia jos lengvai atskiriamos ir įvardijamos, vėliau jas darosi sunku apčiuopti. Fotografijos kalba sudėtingėja, ir skirtingų realybių susidūrimas tampa jų nematoma pamatine sąranga, siejančia skirtingų žanrų fotografijas. 

  
METALINIS KŪNAS

1984 - 1991 m. Algimantas Aleksandravičius užsiėmė, regis, visai su fotografija nesusijusią veikla - treniravo kultūristus. Tačiau taip fotografija pasipildė nauja tema - kultūristų Lietuvoje berods niekas dar nefotografavo, bent jau taip, kad sportininkų fotografijos taptų kažkuo daugiau nei informatyviais dokumentais. Šių žmonių stebėjimas iš arti, darbas su jais padėjo Aleksandravičiui išryškinti tai, kas paprastai nematoma - ištreniruotame kūne tūnantį žmogų. Kultūristų fotografijos populiariuose žurnaluose yra kitokios. Ten įspūdingai blizga jų antžmogiški raumenys, beveik matomas organinis gy­venimas. Bet žurnalų fotografija domisi tik paviršiumi. Kultūristai, kaip ir bet kokie kiti kūnai, eksploatuojami spalvotuose puslapiuose, yra tik vizualinė egzotika, patenkinanti vartotojo įspūdžių arba net erotikos poreikį.

 

Aleksandravičiaus kultūristai nederėtų populiariame žurnale. Pirmiausia, jo fotografijose nėra spalvų, tik juoda ir balta. Egzotiškai išryškė­jusi raumenų sandara ir slystantis odos paviršius tapo paslaptinga, nežmogiška mase, kurią vos paliečia šviesa. Tamsūs kūnai tūno tamsoje, tik sublyksi akies obuolys, dantis, raumuo ar numeris lyg ant lenktynių žirgo. Tai - pavojingumą išreiškianti vizualinė kalba. Tamsa čia ima reikšti ir metaforišką sielos, gyvenimo, žmogaus tamsą. Ištreniruotas ir savimi besipuikuojantis kūnas pasirodo esąs tragiškas. Jis tarsi nebepriklauso savininkui, jis yra prekė kaip gyvulių turguje. Todėl galva, veidas nereikalingi. Aleksandravičius slepia ar nukerta veidus, nes raumenys atstoja identitetą, žmogus atpažįstamas pagal juos, o ne pagal veidą. Bet taip nužeminus žmogaus tapatybę jis tampa objektu, nekontroliuojančiu nei savęs, nei aplinkos, nei stebėtojo žvilgsnio. Fotografijos pabrėžia tą ryšio su savimi nutrūkimą.

 

Pasak paties autoriaus, kulturistus jis fotografavo lyg "nuvarytus kuinus". Jų pozos kartais išduoda nuovargį, kai raumenų kalno auginimas nebetenka prasmės. Fotografas ir kritikas Stanislovas Žvirgždas juos lygina su Jungties ciklo tvoras apaugusiais medžiais. Ir iš tikrųjų vizualiai tie įvaizdžiai giminingi. Kultūrizmo ciklas pratęsia kultū­ros ir natūros, metalo ir gyvo kūno susidūrimo temą. Tik čia tos opozicijos dar labiau suaugusios, jų nebeįmanoma išskirti. Kultūra kultūrizmo pavidalu (ar ne iš čia ir kilęs tas žodis?) priverčia kūną ne tiek tarnauti žmogaus kaip gamtinės būtybės išgyvenimui, kiek patenkinti estetinius ir konkurencijos poreikius, t.y. tapti kultūriniu kūnu. Kultūra deformuoja natūrą tapdama jos savastimi. O metalas metaforiškai tampa ta materija, iš kurios susidaro kūnas. Ar ne todėl jie blizginami prieš varžybas?

 

Kultūristo kūno vaizdas yra perversiškas. Mat kūno vidus čia tarsi išverstas lauk. Todėl smalsumas nuolat galynėjasi su žiūrėjimo baime. Aleksandravičiaus fotografijos atitraukia nuo šios pramogos. Mat po tuo paviršiaus metalu matyti nuvaryta žmogaus siela. Ne veide, o kūne. 
  
MOTERIŠKAS KŪNAS

Tai slidi tema, slidesnė nei išblizginti kultūristų kūnai. Nes fotografuojant režisuotus moterų aktus lengva susipainioti vyriškuose stereotipuose arba nuklysti į kičą. Personifikacijų cikle (1987) Aleksandravičius inscenizuoja fotografijoje įprastą maskulinistinį požiūrį į moterį: vynioja ją į tinklą, taip pabrėždamas jos siluetą. Moters veidas ir akys arba slepiami, arba paverčiami kauke, netrukdančia apžiūrinėti ją kaip kūną. Moteris nesunkiai tampa gražiu fotografiniu įvaizdžiu. Tačiau Aleksandravičius tai daro profesionaliai ir jo išradingumas išskiria kai kurias Personifikacijas iš bendro moteriško akto fotografijų srauto. Kūno kūniškumas čia tobulai maskuojamas įvairiomis medžiagomis ir atributais. Kūnas nėra apčiuopiamas, alsuojantis, tikras. Tai kūnas-ženklas, hieroglifas, nekenksminga vizualinė figūra.

 

Toks pat nesąmoningas kaip bet kuris daiktas. Kultūristų kūnuose įkalinta siela, o moterys Aleksandravičiaus fotografijose yra besielės gražios būtybės. Jų patrakėliškos ar erotiškos pozos yra fotografo kūrinys, šviesos ir kompozicijos pratybos. Čia kultūros ir natūros jungtis natūrali, nes kultūra nedeformuoja kūno. Turbūt todėl, kad moteriškas kūnas mene (taip pat ir fotografijoje) jau seniai prarado kūniškumą bei natūralumą ir tapo kultūriniu ženklu.

Tačiau čia vyksta kitokia jungtis - moters kūno ir įvairių negyvų medžiagų, kurios interpretuoja tą kūną, tampa jo kaukėmis. Moteris, įvilkta į tinklą, jau nebėra savimi, jos kūnas jau įsigyvenęs į tam tikrą idėją, jis vaidina. Taigi šiame cikle jungtis yra paviršinė, kaip ir kaukė, leidžianti žaisti, būti kitu ir net rodytis nuogam. 
  
VĖL VYRIŠKAS KŪNAS

Vėlesnis vyriškas ciklas Re minor vėl leidžia fotografijai skambinti visa klaviatūra. Prie tamsios sienos savo nuogą kūną smičiumi braukantis Klaipėdos teatro aktorius Aleksas Mažonas imituoja smuikininkų įsijautimo į savo muziką pozas. Bet imituoja ne parodijuodamas, o rimtai, lyg iš tikrųjų griežtų kūnu, girdėtų jo muziką. Nors braukymas stryku per kūną nėra skaudus, šis ritualas primena viduramžišką plakimąsi. Ant kūno kankinimų paliekamas žymes imituoja ant sienos nubrėžtos linijos. Visa tai surežisavo Algimantas Aleksandravičius.

 

Šiame įvaizdyje vėl įvyksta jungtis - meninio veiksmo ir religinės patirties. Menas čia prilyginamas religijai, net vienuoliškai askezei, visiškam atsidavimui ir pasaulio išsižadėjimui. Tai ne savimi griežiantis žmogus, o dviejų tikrovių susijungimo ženklas. Įvaizdžio metaforiškumas transformuoja ir erdvę, ji tampa sąlygiška. Čia vyksta ne kūniškos, o sielos deformacijos, kai nebegalėdama išsirėkti ji ima niokoti savo buveinę - kūną. 
  
PORTRETAI

Jau daug rašyta apie Algimanto Aleksandravičiaus kaip portretuotojo talentą. Sugebėjimas priversti menininkų veidus sustingti apimtus kūrybinės įtampos, rašyti ar piešti akimis, šviesos režisūra, erdvės skaidymas ir personažo apibūdinimas naudojantis aplinkos daiktais skiria Aleksandravičiaus fotografijas nuo kitų. Jo portretai kompleksiški, dažnai žmogus stebimas iškart iš kelių žiūros taškų pasitelkiant atspindžius ir šviesą laužiančias terpes. Daugelyje portretų tikrąjį veidą dubliuoja, papildo ar dar kitaip komentuoja koks nors nupieštas antrininkas. Galios įspūdį visada sustiprina dramatiškas apšvietimas, išryškinantis veido reljefą, kuriame pėdsakų paliko gyvenimo neramumai.

 

Aleksandravičius portretuoja daugiausia meno žmones, nors tarp jų įsimaišo ir vienas kitas chirurgas, draugas ar sportininkas. Meno žmonių fotografijos jau publikuotos šakiniuose albumuose: literatų, teatralų, dailininkų ir džiazo muzikantų, taip pat visus jungiančiame albume Meno veidai. Kam reikia dar vieno? Galbūt tam, kad menininko veidas atsidurtų kitų Aleksandravičiaus darbų kontekste. Kad išryškėtų fotografijos raida, suvokimo ir žiūros istorija, paveikusi portretus. Kita vertus, fotografas šioje knygoje kitaip dėlioja portretus, atskleisdamas kitus jų aspektus.

 

Meno žmogaus portretas iškart nustato tam tikrą santykį: tai nėra paprastas ar normalus žmogus, todėl ir fotografuoti jo įprastai negalima. įsigalėjęs menininko - bepročio įvaizdis leidžia lyginti menininkų ir Zavišų dvaro gyventojų (bepročių) fotografijas. Tai dvi išskirtinės žmonių grupės, tik menininkų beprotybė yra kontroliuojama, sąmoninga ar suvaidinta, funkcionali, reikalinga kūrybai, o tikroji beprotybė - vienintelė žmogaus būtis, iš kurios jis negali pasprukti. Jis galbūt ir nesuvokia esąs fotografuojamas, todėl negali ir suvaidinti. Paprastai bepročių fotografavimas tampa egzotikos medžiokle. Nuo normos nukrypusią psichiką išduodantys veidai skirti vizualiniam sveikųjų malonumui. Aleksandravičius tuo nesimėgau-ja. Tiesa, nuotraukose akivaizdu, kad Zavišų dvaro gyventojai - kito, uždaro ir nepažįstamo, pasaulio žmonės. Bet būtent žmonės, o ne ligos pavyzdžiai. Nors ir išmesti iš normalaus gyvenimo, jie turi sa­vąjį. Panašiai Virgilijus Šonta fotografavo neįgaliųjų mokyklą-inter­natą, tačiau Aleksandravičius nesidomi socialine kritika. Fotografą domina ne aplinka, o kas dedasi bauginančioje neįgalaus žmogaus sieloje.

 

Tačiau šioje knygoje yra ir naujų portreto traktuočių. Taip pat ir dvi naujos, dar neišbandytas portreto galimybes atskleidžiančios portretų serijos: Nobelio premijos laureatai ir Kunigai. Nobelio premijos laureatai - tai serija, kurią Aleksandravičius dar tik pradeda. Iš Lietuvos konteksto per šiuos portretus Aleksandravičius patenka į pa­saulio fotografiją. Pasaulinio masto garsenybių serija gali atsirasti dviem būdais: važinėjant tikslingai į užsienį arba laukiant, kol garse­nybės pačios atvažiuos į Lietuvą. Aleksandravičius renkasi antrąjį kelią. Nobelio premijos laureatai, kaip ir kiti žymūs kūrėjai, atklysta į Lietuvą atsitiktinai ir nereguliariai. Jų atvykimas sutampa su kokiais nors kultūriniais renginiais, į kuriuos jie kviečiami kaip pritraukiančios dėmesį asmenybės. Todėl jų portretų rinkinys taip pat nėra padiktuotas menininko pasirinkimo, o tikrovės, laiko ir atsitiktinumo. Tai ne šiaip pasaulio intelektualai, bet atvykę į Lietuvą pasaulio intelektualai, t.y. turintys bent mažiausią ryšį su Lietuva. Po tam tikro laiko išlikusi kokios nors garsenybės nuotrauka bus reikšminga ne tik kaip jos atvaizdas, jos asmenybės interpretacija, bet ir kaip dokumentas, užfiksavęs jos atvykimo į Lietuvą faktą. Tai, žinoma, istorijos ir atminties dalykai. Aleksandravičiui visų pirma rūpi portretas, išraiška, žvilgsnis, charakteris, šviesa, galiausiai - gera fotografija.

 

Minėtos aplinkybės lemia, kad pasaulio įžymybes Aleksandravičius; fotografuoja kitokiu metodu. Čia jis jau nebegali mėgautis prabanga valandų valandas sėdėti su žmogumi, su juo susipažinti, bendrauti, pakartoti portretą, jei nepavyko. Jis kaip tikras reporteris turi spėti reaguoti į situaciją, pagauti jį dominantį veido aspektą vyksmo metu. Pats veiksmas fotografo nedomina. Tai tėra tik neišvengiama aplinka, trukdanti, o ne padedanti pastebėti ypatingą - Nobelio premijos laureato ar kito įžymaus žmogaus - veidą. Tačiau situacijos atsitiktinumas veikia portretą. Užfiksuotos įžymybės paprastai atlieka kokį nors veiksmą - Peteris Greenaway'us laiko didžiulį juodą skėtį, nes tuo metu pamaryje vykusiame Tinklų kino festivalyje turbūt lijo, Wistawa Szymborska nešasi jai įteiktų gėlių puokštę ir šypsosi numanomai publikai, Gunteris Grassas kalba priešais auditoriją. Šalia yra ir kiti tuos pačius žmones fiksuojantys kadrai, tarsi pratęsiantys jų buvimą Lietuvoje ir suardantys vienintelio portreto amžinumo įspūdį.

 

Tačiau kiekvienas skirtingą veiksmą fiksuojantis kadras žiūrint atskirai atrodo nemažiau išbaigtas nei suvaidinti Lietuvos menininkų portretai. Aleksandravičius sugeba fotografuoti taip, kad jo reportažiniai portretai, sukurti dar tik praėjusį rudenį, jau atrodo lyg išlaikę laiko išbandymus. Jis parenka tokius kadrus, kuriuose beveik nėra atsitiktinumų, visada nurodančių į laiko tėkmę ir nereikšmingumą. Veidai atrodo sustingę amžinybėje, taip, kaip juos turėtų išvysti ateitis. Laiko ženklai taip pat nereikšmingi, jų beveik nėra. Todėl portretai yra belaikiai, jie galėtų priklausyti bet kokiam laikui. 
  
REPORTAŽAS KAIP INTARPAS

Tai Aleksandravičiui lyg atsitiktiniai fotografijos nutikimai. Ankstesnėse jo knygose reportažų nebuvo. Realybės fragmentus ir pastebėjimus jis fotografuoja lyg šiaip sau, nesiekdamas atskleisti temą ar sukurti reikšmingą ciklą. Tiesiog tarp Aleksandravičiaus fotografijų retkarčiais įsimaišo viena kita reportažinė nuotrauka. Apie ką jos?

 

Štai kabo ant namo sienos Josifo Brodskio paminklinė lenta, o netoliese ant suolo miega žmogus. Arba visai nerealiai šiais laikais atrodanti bažnyčios scena, kai prie klausyklos laukia ilgomis puošniomis sukniomis apsivilkusios mergaitės (nuodėmės ir jų baltos suknelės atrodo nesuderinamos). Autoriui, atrodo, įdomu tai, kas nekasdieniška, arba tiksliau - nekasdieniškumo apraiškos kasdienybėje. Tai - Henry Cartier-Bressono ir Europos reportažinės fotografijos tradicija, kurią Aleksandravičius tęsia nepamiršdamas jos ironiškojo aspekto (tai retesnis dalykas Lietuvos fotografijoje).

 

Neseniai Aleksandravičius pradėjo fotografuoti sugriežtinto režimo kalėjimą, kur sėdi nusikaltėlių pasaulio garsenybės, tarp jų lietuviškasis Al Capone - Henrikas Daktaras. Ši dar tik užsimezgusi serija sujungia portretui būdingą vidujybės paiešką ir reportažo polinkį į sensaciją. Kasdien po kelias valandas gyvendamas tarp nuteistųjų (visi jie atlieka bausmę už sunkius nusikaltimus) fotografas ne tik stebi specifinį gyvenimo būdą, bet ir skverbiasi į jų sielos tamsą, galbūt pats jon panirdamas. Čia kultūros ir natūros jungtis vėl transformuojasi - pavidalai žmogiški, bet tas luobas dengia laukinio plėšrūno mąstymą.  
  
DVASININKAI

Visai kitokie - kunigų portretai. Jų veiduose užfiksuotas atvirumas, neslepiantis jokių prieštaringų ar dramatiškų asmenybės savybių. Čia autorius teigia fotografiškai atsakęs j pasigirstantį priekaištą, jog jo personažai per daug rimti, liūdni, nesišypso. Todėl kunigus padaręs linksmesnius. Iš tikrųjų, dvasininkai, kurių veikla apibrėžiama rimtais santykiais su Dievu ir griausmingais pamokslais, čia pasirodo kaip paprasti, nesusirūpinę dėl pasaulio paklydimų žmonės. Tačiau tai ne paviršutiniškas lengvumas. Baltos figūros, švytintys veidai tamsiame fone atrodo lyg apšviesti nežemiškos šviesos. Dažnai ji nesklinda iš jokio matomo šaltinio, todėl tai galima suvokti ir kaip dvasinę šviesą, bent jau vizualųjį jos atitikmenį.

 

Knygoje sukuriama iškalbinga menininkų ir kunigų opozicija. Įtampos kupini menininkų veidai, įmantrios kompozicijos oponuoja atsipalaidavusiems kunigų veidams asketiškoje aplinkoje. Gal fotografas to ir nesiekė, bet opozicijoje išryškėja, kas neleidžia menininkams atsikratyti įtampos (nors tai ir ne patys menininkai, o jų įvaizdžiai). Tai koncentracija į save. O kunigai, bent jau idealiame pasaulyje, turėtų pamiršti save, kad galėtų bendrauti su aukštesniu būties lygmeniu. Fotografui čia svarbus tas šiapusinės ir anapusinės tikrovės susidūrimas, kurį jis užfiksuoja šviesos, veido išraiškos ir gesto sankirtoje. 
  
ANTRININKAI
Algimantas Aleksandravičius fotografuoja taip lyg siektų išgauti vienintelį kadrą - akimirksnį, kuriame paradoksaliai tilptų nuolat besikeičiantis ir įvairialypis žmogus. Šį įspūdį jis lyg ir bando suardyti kartais gretindamas dvi ar daugiau to paties objekto nuotraukas. Net spausdindamas greta esančius kadrus su perforaciįa. Tai turėtų pabrėžti užfiksuotos akimirkos atsitiktinumą ir nuolatinę objekto kaitą. Tačiau taip nėra. Net šalia esantys vieną žmogų reprezentuojantys kadrai nesukuria laikinumo įspūdžio. Jie atrodo kaip dviejų skirtingų žmonių atvaizdai. Portretai tokie išbaigti, kad neįmanoma jų pratęsti ar įsivaizduoti, koks tas žmogus būtų kitomis aplinkybėmis. įvaizdis prilimpa ir pakeičia jo savininką.Paprastai menininkai vengia rodyti pasikartojimus, kurie tarsi išduoda jų nesugebėjimą pabėgti nuo savęs, kurti vis naujas formas. Aleksandravičius, atvirkščiai, pabrėžia pasikartojimus. Komponuoja greta veidus su ištryškusia ašara, su skirtingai sudaužytais akiniais ir skirtingu atspindžiu juose. Tačiau toks sugretinimas rodo ne įkyriai pasikartojančius triukus, niveliuojančius įvaizdį, bet subtilų to paties skirtingumą. Tai tarsi dvynių fotografijų sindromas, kai stiprus pasikartojimo poveikis silpnėja pamažu pastebint nedidelius skirtumus ir gilinantis į vaizdą. Žvilgsnio, akinių sudužimo ar ašaros kaita šokinėjant nuo vieno portreto į kitą skatina mąstyti apie pakartojimo neįmanomybę ir stebėti, kaip detalė veikia vaizdo skaitymą.  Knygos pradžioje pasirodanti medžio ir metalo jungtis įvairiais pavidalais perskrodžia visą Algimanto Aleksandravičiaus kūrybą. Jungtis transformuoja, ir fotografas tas transformacijas pastebi bei užfiksuoja. Tai suteikia platesnį kontekstą jau žinomiems portretams suvokti. Šviesa, palietusi kūną, jį pakeičia. Kūryba, palietusi kūną taip pat jį transformuoja. Transformuoja ir susitikimas su dievybe. Tą patį daro ir beprotybė, ir nusikaltimas. Aleksandravičių domina paliesti žmonės. Jie - lyg tie kapinių tvoras apaugę medžiai, deformuoti kultūros ar savo išskirtinumo.
 
Algimantas Aleksandravičius. Devyni aukštai. - Vilnius: Nacionalinė knyga, 2002.