Dalia Staponkutė

Fotografo dovana

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografija iš naujo albumo „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ atkeliavo į žurnalo puslapius, jam maloniai sutikus. Jo fotografija žadina istorinę sąmonę ir audrina vaizduotę, tokią būtiną, suvokiant mūsų nepriklausomybę, respubliką, valstybę ir jų vietą globalėjančiame pasaulyje. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui įvykiai ir mintys tampa prisodrinti prisiminimų, palyginimų, išgyvenimų, įtampų, kartais užtraukiamų sidabrinio istorijos šerkšno, kuris sulig saulėtaka išnyksta.  

 

„Fotografuoti – koks grubus žodis.“

Konstantinas Kavafis

 

Grubus kaip druska. Kaip Ariadnės siūlų nėrinys iš neapdirbto lino. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija byloja man ir, drįsiu tarti daugiskaita mums, lietuviams Lietuvoje ir už jos ribų, apie Baltijos širdies kultūrinį paveldą – dieviško grožio gamtą ir jos jaukią tuštumą, nykstančius ir prisikėlusius paminklus, pamirštas ir kupinas laukimo sodybas, vienišas ir svajingas bažnyčias. Mes šito dažnai nematome ir sužinome tik iš nuotraukų… Fotografas ir menininkas. Taip, noriu pabrėžti, kad jis kuria, užbėgdamas už akių tikrovei, regėdamas plačiu kaip ciklopo akies kampu, leidžiančiu net uosti ir girdėti. Žmogaus akis yra didesnė diktatorė nei ausis, ir neretai liepia siaurinti objektyvą iki „subjektyvo“... Fotografas ir menininkas tyliai gramzdina į vaizdo ir nuotaikų šerkšną, į trapius sidabro raižinius. Taip ir norisi pūstelėti šilumą į apšerkšnijusį Algimanto Aleksandravičiaus langą ir pro akutę pažvelgti į vidines kamarėles. Jose matau skrynias su peltakiuotais audiniais – ir jos kaip kraitis laukia atveriamos, kad išnirtų, išvyktų, išskristų, užklotų svetimų namų paviršius, sušildytų juos alsavimu ir paverstų savais. Fotografijos užkloja ir perkloja, virsdamos pertvara tarp Arkadijos ir Atlantidos. Arkadija, žinoma, yra idiliškas ir nesuterštas vaikystės pasaulis, o Atlantida sukaupia tai, ką gyvenimas nusineša į minkštą jūros dugną vaikystei pasibaigus. Dar būdama vaikas perskaičiau Ievos Simonaitytės knygas, ir jos pasakojimai man ilgam išliko, tarsi tai būtų gundančios detektyvinės pasakos. Na, detektyvinės ne dėl to, kad jose esama herojų seklių ir nusikaltėlių, o dėl įvykių dramos, gyvenimo staklių ir žaizdro, išliejančio formeles, kuriomis srūva mintys. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija primena mano vaikystės Simonaitytę, ir ne veltui abu kūrėjai kilę iš Mažosios Lietuvos: egzistuoja istorikų sugalvotas terminas „mažlietuvis“, truputį keistas dėl būdvardinės šaknies, „maž-“, lyg tramdančios dvasios didybę. Kita vertus, juk akis irgi yra mažas ir pats sudėtingiausias organas, ir būtent Mažoji Lietuva yra didžioji ciklopo akis su Kuršių mariomis kaip ašara.

Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos turi pavadinimus, nuo kurių ir atsispyriau, rašydama šią trumpą įžangą. Pavadinimas yra kaip druska iš žemės. Kuo arčiau žemės vidurio, tuo storesni jos klodai. Druska kaupiasi viduržemyje, kai saulė iš pelkynų iščiulpia vandenis. Ar kada teko pajusti, kiek vargo viduržemio žmogus pakėlė po žvėriška, plėšria saule, kasdamas druską „eksportui“... Druska paversdavo šimtus viduržemio gyventojų vergais, spindinčiais druskos kristalais, kuriuos Venecijos aristokratai „susižers“ į savo vidurius kaip sudedamąją maisto dalį... Pavadinimas paverčia autorių jo vergu, atiduodančiu visa, ką jis turi, be atlygio ir atpildo.

Žilvine, Žilvinėl, jau saulelė žemai... Salomėjos Neries tėviškė. Kiršai, Vilkaviškio r., 2015. Sodas su aviliais atrodo kaip Borgeso biblioteka su išsišakojusiais archyvų labirintais. Šioje fotografijoje jis primena biblinį alyvmedį, sulauksiantį net tūkstančio metų. Graikai jį vadina žodžiu „elija“, lietuviai – „obela“. Tai - Salomėjos obelys, iš kurių kadaise rinko medų išskridusios į kosmosą bitės. Nemanau, kad jos liko gyventi šiuose varganuose namuose be bitininko, kuris gal ir nebuvo bitininkas, o vyriokas, žmonos palieptas: „Atnešk medaus, vaikai atvažiavo.“ Žmona gerai žinojo, kad vyras nemoka elgtis su bitėmis – nes tikroji bitininkė buvo ji – bet dėl nepalenkiamo būdo ir nesuvokiamo meilės žiaurumo siuntė jį kaip „vergą – druskos“... Šis ėjo siusdamas, bet tylėdamas ir kurpdamas planą, kad išvykus vaikams „atsikeršys“; grįžo sugeltas, ištino, gal ir pasimirė, tačiau žmonos paklausė ir vaikams medaus atnešė...

„Laivė. Šilavotas, Marijampolės r., 2016“. Laivė, svajonė, kurion įsėdus norėta plaukti į kitas galaktikas, nes čionykštėje galaktikoje žmonijai darosi per „ankšta“, nes medį kaip namų puošmeną išstumia betonas, o betoną - nanomedžiaga. Skulptorius galbūt svajojo apie ją kaip švelniaodę moterį, kūną nusėtą gyvplaukiais, ne su neperšaunama liemene. Ir taip toliau...

Dievaži, globalūs virsmai mus ne tik klaidina labirintuose, plukdo ir skraidina, jie verčia grįžti prie šaknų, kurių po žeme, deja, nematyti, tačiau per menininko šerkšno audinį galima nujausti, uosti ir girdėti...

 

Dalia Staponkutė

 

Pasaulio lietuvis

 2017 vasaris 02/554