Dovilė Zelčiūtė
Šviesos pašauktinis, arba Dedikacija Algimantui Aleksandravičiui

Esė, perskaityta Lietuvos radijo 2-ojoje programoje (2005 gruodis)

 
 

 

Šviesos vartai virš įniršusios baklažano spalvos jūros, t.y. šio pasaulio. Šviesos srautai, užliejantys skaidrumu rytmetį, tokį panašų į vaikystėje išgyventą. Šviesos kvadratai. Šviesos kvadratai ant Panevėžio Balčikonio gimnazijos grindų, viltingai užbaigiantys Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinį. Kaip ir atminties Šviesa ant medinių neseniai išplautų ir dar drėgnų kambario grindų: galbūt Kūčių rytmetį, o gal tiesiog šiaip – sekmadienį. Gerumo gūsiai, kurių mūsų karta taip drovisi ir kartu taip ilgisi. Ir slepia po tariamo kietumo ar netgi cinizmo kauke: tiesiog taip lengviau. Šviesa, sugauta ant didžiausio vargetos, bėdžiaus, nusidėjėlio veido, kaip kad viename įspūdingiausių fotografijų albumų, t. y. rinktinėje „Devyni aukštai“. Puslapis po puslapio nukrentančios kaukės, kalėjimo duše ar pragaro koridoriuose giedrėjantys, atviri, vyriški žvilgsniai, ž m o g i š k u m a s. Vaikiška bejėgystė, neapgintas, pasaulio tamsos suluošintas, tačiau toks šviesus „Zavišo dvaro gyventojų“ atvirumas! Įsitvėrę metalinių dubenėlių, atsirėmę vienas į kitą (beprotnamis – vieninteliai namai), įsitvėrę tik savo vidaus. Visa tai – greta žymiausių Lietuvos dailininkų, aktorių, rašytojų fotografijų. Po Giunterio Grasso, Vislavos Šimborskos ir Česlavo Milošo nuotraukų. Milošo, pasakiusio, kad pasaulis yra vertas, kad jį aprašytumei.

 

Kokia Dievo pašauktis – aprašyti Šviesą Šviesa...

 

Ar beprotnamis – vieninteliai mano, mūsų kartos namai? Kur bomžai, gydytojai, pacientai, nusikaltėliai, prostitutės, mafukai gyvena greta mūsų, su mumis, ne tik toje pačioje visuomenėje, tačiau tame pačiame name, laiptinėje, bute. Kokia prasmė bėgti, apsimesti, kad nepastebi, nematai to gyvenimo, kad jį ignoruoji, jei kiekvienas iš mūsų, pripažinsime tai ar ne, esame būtent šito gyvenimo dalis, jei lygiai taip pat esame nekalti, dėl to, kas vyksta, kaip ir atsakingi?

 

Tėkštelėk, fotografe, dar šviesos ant išdidinto skarele apsigobusios galvą pakvaišėlės bobulytės veido, primink man, kas aš esu, kas esu ir kuo būsiu. Arba per aktorės Šulgaitės veido vagas padėk prisiminti tikruosius grožio kriterijus, nes baigia „išdurti“ popsinė jaunystė su plikom pažeminto kelnių ar sijonuko juosmens nugarom, su silikoninėm lūpom, soliariumo įdegiu ant standartizuoto veiduko standartinę žiemą jau tampančioje standartine Lietuvoje. Savo darbų tikrumu, fotografe, primink, kad Amžinatvė nuolat ir nuolat paneigia mūsų staipymąsi, norą atrodyti, kurti tariamą įvaizdį, lyg tą įvaizdį būtume pajėgūs nusinešti į kapus ir jis mums ką nors duotų. Tepaneigia dar sykį portretų tikrumo kirčiai mūsų norą kedenti plunksnas, pudruoti jau vysti pradėjusį snukutį, kurti pseudoiliuziją, kad esi amžinas, kad visi šiame gyvenime privalo tavimi džiaugtis ir būti tau dėkingi, nors iš tikrųjų už visa, kas apšviesta, kas gyva ir tikra, kas yra pati gyvybės šerdis, dėkingas privalėtum būti pats. Tokia paprasta aritmetika: padėkoti už šviesą, tik tiek iš tavęs ir manęs telaukiama. Ir tas, kurs mirties ir gyvybės susikirtime ar susitikime sugeba padėkoti už šviesą, tas yra nugalėtojas. Nepaisant rinkos, pasiūlos ir paklausos, nepaisant „gražu-negražu“ standartinių kriterijų (žinau, žinau, kiek savyje reikia nugalėti klišių ir to, kas jau atrasta).

 

Guvusis Figaro, įsisukęs į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro užkulisius. Kas jis, Algimantas Aleksandravičius, 2005-aisias metais besisukiojęs teatre? Gal naujas darbuotojas? Gal apšvietėjas? Tam tikra prasme – taip. Apšviečiantis, nors ir atsargiai. Tačiau kaip nuoga ir atvira nuo tos šviesos... Naujasis teatro fotografijų ciklas aktorių nedemaskuoja, o pritraukia artėliau prie mūsų, įsileidžia į sakralius teatro namus. Aktoriai čia – iki spektaklio, iki repeticijos, bet ne per spektaklį. Todėl – visiškas tikrumas. Mistiškoje teatro realybėje, jau tapusioje ir atskiru Algimanto Aleksandravičiaus albumu „Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio teatras“, regime, kaip įsmeigusiam žvilgsnį į veidrodį Donatui Banioniui ramiai kerpami plaukai, kaip aktorė Ligita Kondrotaitė meta skubų ir priekabų žvilgsnį į savo atvaizdą. Ji tuoj išbėgs į sceną. Kita realybė, tikresnė, kaip dažnai ir pats teatras yra paradoksaliai tikresnis už realaus gyvenimo dramaturgiją, paprastai neturinčią nei laimingos pabaigos, nei protu ar širdimi suvokiamų taisyklių. Nebent įtikėtasis Dekalogas gelbėja.

 

Atpažintieji Šviesoje tartum gavę palaiminimą ima pripažinti ir patys save. Ir tas buvimas nebeatrodo skendintis užmaršty netgi dar iki galo ir neprasiskleidęs. Nes tu buvai atpažintas.

 

Algimantas Aleksandravičius – Šviesos pašauktinis.

 

Ne tik beprotnamių, bet ir Šviesos – mūsų – karta.